Graikijos pilietinis karas
Graikijos pilietinis karas | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
Graikijos žemėlapis | |||||||
| |||||||
Konflikto šalys | |||||||
Graikijos nacionalinė armija
Remia: |
Graikijos demokratinė armija Nacionalinis išlaisvinimo frontas (Makedonija) Remia: Jugoslavija Bulgarija Albanija | ||||||
Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
Alexander Papagos, Thrasyvoulos Tsakalotos James Van Fleet |
Markos Vafiadis, Nikolaos Zachariadis | ||||||
Pajėgos | |||||||
150 000 | 50 000 | ||||||
Nuostoliai | |||||||
Graikijos armijos, laivyno ir oro pajėgų nuostoliai 1945 m. rugpjūčio 16 d. iki 1951 m. gruodžio 22 d.:[1] 15 268 žuvę 37 255 sužeisti 3 843 dingę 865 dezertyravo Graikų žandarmerijos nuostoliai nuo 1944 m. gruodžio 1 d. iki 1951 m. gruodžio 27 d.:[2] |
|||||||
Apie 1 mln. žmonių karo metu buvo laikinai perkelti[3]. |
Graikijos pilietinis karas vyko 1946–1949 m. tarp Vyriausybės pajėgų, kurioms paramą teikė Didžioji Britanija, o vėliau JAV, bei Graikijos Demokratinės Armijos, karinės Graikijos Komunistų Partijos šakos, ir buvo poliarizuotų dešiniųjų ir kairiųjų grupuočių kovos dėl valdžios rezultatas.
Pirmoji karo fazė buvo 1942–1944 m. per nacių okupaciją. Kai Graikijos vyriausybė tremtyje negalėjo paveikti situacijos tėvynėje, atsirado įvairios pasipriešinimo grupuotės, iš kurių svarbiausia buvo Nacionalinis Išvadavimo Frontas (EAM), kurį valdė komunistai. Nuo 1943 m. rudens nesutarimai tarp grupuočių sukėlė surėmimus, kurie vyko iki 1944 m. pavasario, kai buvo pasiektas susitarimas ir suformuota vieninga vyriausybė su 6 komunistinių pažiūrų ministrais. Antroji fazė buvo 1944 m. gruodį, kai šalis buvo išvaduota. EAM kariniu požiūriu valdžiusi visą Graikiją, pasipriešino britų remiamai vyriausybei tremtyje ir bandė perimti Atėnų kontrolę. EAM pralaimėjimas užbaigė jos įtaką: ELAS buvo nuginkluota, EAM tęsė veiksmus kaip daugpartinė organizacija. Tačiau įtampa išliko ir susidūrimai tarp kairiųjų ir dešiniųjų tesėsi. Per trečiąją fazę 1946–1949 m. komunistų partizanai, remiami naujai susikūrusių šiaurinių komunistinių šalių (Albanija, Jugoslavija, Bulgarija), kovėsi su tarptautinės bendruomenės pripažinta Graikijos vyriausybe, kuri buvo suformuota po rinkimų, kuriuos komunistai boikotavo.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Γενικόν Επιτελείον Στρατού, Διεύθυνσις Ηθικής Αγωγής, Η Μάχη του Έθνους, Ελεύθερη Σκέψις, Athens, 1985, pp. 35-36
- ↑ Γενικόν Επιτελείον Στρατού, p. 36
- ↑ Γιώργος Μαργαρίτης, Η ιστορία του Ελληνικού εμφυλίου πολέμου ISBN 960-8087-12-0