Tretininkai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Tretininkai, Trečiasis ordinas, terciarijai (lot. tertius 'trečias'), oblatai (dominikonų, šv. Jono vienuolijų tretininkai) katalikų pasauliečių religinės organizacijos – bendruomenės, priklausančios vienuolių ordinams kaip trečias jų padalinys (greta vyrų ir moterų ordinų).

Pirmąjį Pasauliečių ordiną įsteigė Pranciškus Asyžietis, iki 1978 m. juos turėjo visos šio ordino atšakos – observantai, minoritai, bernardinai, reformatai, konventualai, kapucinai, vėliau visų ordinų tretininkai susijungė į vieną Pasauliečių pranciškonų ordiną. Tretininkus turi daugelis tradicinių Vakarų vienuolijų – dominikonai, karmelitai ir kt.

Trečiojo ordino nariai neduoda vienuolystės įžadų, bet laikosi Bažnyčios patvirtintos regulos.

Trečiojo ordino nariai gali gyventi kaip pasauliečiai, turėti šeimas, dirbti ir pan. Tačiau savo gyvenime jie stengiasi išlaikyti savo organizacijos dvasią. Kito tipo tretininkai gyvena šalia vienuolyno, dėvi abitus ir nuo tikrų vienuolių skiriasi tuo, kad dėl kokių nors aplinkybių negali visapusiškai laikytis regulos ir priimti visų vienuoliškų įžadų.

Lietuvoje XX a. I pusėje pranciškonų tretininkai buvo viena gausiausių religinių organizacijų (turėjo apie 40 000 narių).

1978 m. buvo reformuota šv. Pranciškaus Trečiojo Ordino Regula. Nuo 1978 m. Ordinas nevadinamas Trečiuoju ordinu, o broliai ir seserys – tretininkais. Oficialus pavadinimas - Pasauliečių pranciškonų ordinas, o broliai ir seserys - pranciškonai pasauliečiai.

Trečiajam ordinui priklauso ir pranciškoniškasis jaunimas (Jaupra). Lietuvoje šios dvi brolijos ypač glaudžiai bendradarbiauja po pranciškoniškojo jaunimo įsteigimo.

Istorija

Šventojo Pranciškaus įkurtas pirmasis Mažesniųjų brolių ordinas gyvavo kaip elgetaujantis ordinas: išskyrus vieną rūbą broliai neturėjo absoliučiai jokio turto, buvo išsižadėję šeimos gyvenimo ir atsidavę vien tik Evangelijos vykdymui, atgailai ir apaštalavimui. Netrukus savo pamokslais ir gyvenimo pavyzdžiu bei dvasia Pranciškus pritraukė nemažą skaičių tiek vienišų, tiek susituokusių asmenų. Jie norėjo palikti savo namus, kad galėtų juo sekti, tačiau Pranciškus ragino neskubėti, nes, jo įsitikinimu, išgelbėti bus ne tik tie, kas klajodavo gatvėmis ir pamokslaudavo, ar tie, kas dienų dienas praleisdavo maldose, - išgelbėjimas teikiamas visiems.

Daug kas jo klausdavo, kaip vykdyti Evangeliją ir siekti išganymo tiems, kas jau turi šeimas ar tokias pareigas, nuo kurių priklauso kitų žmonių likimai. Pranciškus tikėjo, kad Dievas jam atskleis būdą, kaip tie ieškantieji galėtų gyventi Evangelija. Atsakymu tapo naujas – Pasauliečių pranciškonų ordinas (tuo metu – Atgailos brolių ir seserų ordinas), kurio skiriamasis bruožas buvo brolių ir seserų pasaulietiškumas. Jie galėjo išsaugoti šeimas ir tuo pat metu gyventi atgailos gyvenimą.

Vienos kelionės metu Pranciškus užsuko Poggibonsi miestelin (tarp Florencijos ir Sienos) ir čia sutiko jaunystės laikų pažįstamą pirklį Luchesio, kuris su žmona, įkvėpti Pranciškaus pavyzdžio, išdalijo savo turtus, sau pasilikdami tik namelį ir sodą, kuriame dirbo, dosniai šelpė vargšus, rūpinosi ligoniais ir našlaičiais. Luchesio prašomas, Pranciškus jam ir jo žmonai Bonai Donai parašė gyvenimo taisykles. Aplink Luchesio šeimą susirinko būrelis kitų panašaus gyvenimo šalininkų, ir jų skaičius augo ne tik tame miestely, bet ir kituose. Juos popiežius Grigalius IX praminė „poenitentium collegia“, atgailautojų draugija.

Taip, praėjus dvylikai metų nuo veiklos pradžios, apie 1209-1210 metus šventasis Pranciškus priėmė sprendimą, kuris buvo unikalus ir pirmas žmonijos istorijoje: įkurti ordiną, kuris būtų pasaulietiškas ir kartu vienuoliškas – suderintų abu pradus. Pasaulietis pranciškonas yra vienuolis Bažnyčiai ir pasaulietis visuomenei.

Pasauliečių pranciškonų ordino nariams nebuvo būtina apleisti gyvenamąją aplinką, pasaulietines pareigas, profesiją, gyvenimą santuokoje. Pasauliečių pranciškonų ordino gyvenimo principai, kurie ne tiek reikalavo iš žmogaus, kiek teikė pagalbą, buvo priimtini to meto tikintiesiems, trokštantiems giliau suprasti savo vietą Bažnyčioje. 1221 m. Popiežius Honorijus III aprobavo pirmąją šio ordino Regulą. Vėliau ordinas buvo dar tris kartus reformuotas atnaujinant Regulą – 1289 m. popiežiaus Mikalojaus IV, 1883 m. popiežiaus Leono XIII ir 1978 m. popiežiaus Pauliaus VI.

Pasauliečių pranciškonų brolių ir seserų ordino idėja turėjo didžiulę įtaką istorijoje. Jam priklausė įvairiausių luomų žmonės: miestiečiai ir kaimiečiai, riteriai ir valdininkai, kunigai ir net popiežiai. Karalių tretininkų buvo tiek daug, kad vienu metu ordiną praminė „karališkuoju“.

Visuomenės pokyčiai liudijo, kokią svarią įtaką jai turėjo Pasauliečių pranciškonų ordinas, keitęs žmonių gyvenimus ir požiūrį. Ordino prieglobstyje valdovas ir vasalas, kilmingasis ir prasčiokas, vyras ir moteris tapdavo lygūs. Feodalinė santvarka, iki tol klestėjusi Italijoje, lėtai bei negrįžtamai ėjo į pabaigą. Ordino nariai buvo atleidžiami nuo tam tikrų viešųjų pareigų. Jie neprivalėjo kautis už valdovą ar miestą (kadangi Regula draudė laikyti rankose ginklą ar duoti priesaiką), taigi įsivyravo pilietinė taika. Nariai nemokėjo mokesčių, nes buvo pasišventę dieviškajai tarnystei. Jie galėjo skirti turtą savo nuožiūra, kas buvo didelė naujovė prastuomenei.

Įstodami į ordiną, žmonės turėjo sugrąžinti visus neteisėtai įgytus turtus, sumokėti visas skolas ir dešimtinę Bažnyčiai, sudaryti testamentą (kad vėliau giminės nesivaidytų), nekaupti pinigų, nenešioti ginklų. Broliai ir seserys dėvėjo menką drabužį, daug laiko skirdavo maldai ir artimo meilės darbams. Jie dažniausiai gyvendavo su savo šeimomis, bet tam tikru laikotarpiu pasišalindavo į nuošalias vietas, taip pat kaip mažesnieji broliai, susikaupti dvasioje.

Krikščioniškas gyvenimas skleidėsi per labdaringą veiklą. Kur tik įsisteigdavo brolija, netrukdavo atsirasti ligoninė ar kitokia labdaringa įstaiga. Tie, kas vykdė tą gerumo pašaukimą, gyvendavo bendrijoje ir gaudavo paramą iš brolijos. Kiti tos labdaringos veiklos pavyzdžiai buvo namai blogos reputacijos moterims, prieglaudos vargstantiems pasauliečiams pranciškonams, nemokamas maistas ir prieglobstis vargšams, nemokamas mokymas vargšų vaikams, kad jie galėtų gauti tinkamą išsilavinimą. Buvo įsteigti keli moterų vienuolynai, o šio ordino dvasininkai rengė jaunuolius kunigystei.

Galima tik stebėtis kokius pėdsakus pasaulio kultūroje yra palikęs Pasauliečių pranciškonų ordinas. Pasauliečiais pranciškonais buvo Mikelandželas, Rafaelis de Santis, Giotto di Bondonė, Dantė Aligjeris, Šarlis Guno, Ferencas Listas, Kristoforas Kolumbas, šv. pop. Pijus X, pal. pop. Jonas XXIII ir daugelis kitų korifėjų. Nei teologas, nei filosofas Pranciškus davė pradžią savo laiko teologijai ir kultūrai.

Šiandienos pasauliečiai pranciškonai nėra vien istorijos sergėtojai, tai gyva tikinčiųjų bendruomenė. Jie ne tik gali, bet ir privalo įgyti profesiją bei aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Pasauliečiai pranciškonai savo apranga nesiskiria nuo aplinkinių, – anksčiau vadinamieji tretininkai dėvėjo mėgėjiškus juodai - rudus abitus, dabar jų niekas nebenešioja. Žmonės pranciškonus pasauliečius turi atskirti pagal darbus (išorinis skiriamasis ženklas yra Thau kryželis).

Gyvenimo būdas: „…jie laikosi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus evangelijos, sekdami šv. Pranciškumi Asyžiečiu.“ (Reg. 4) Brolijos narys suvokia save kaip neatskiriamą viso Ordino dalį ir gyvena pasauliečių pranciškoniškuoju dvasingumu. (Plg. GK 9)

Šiuo metu pasaulyje priskaičiuojama apie 450 tūkst. pasauliečių pranciškonų. Jų ypač daugėja Afrikos šalyse.

Tretininkai Lietuvoje

Negali būti nepastebėtas Pasauliečių pranciškonų ordino vaidmuo Lietuvos istorijoje. Jam priklausė daugelis didikų ir meno mecenatų. XIX a. vyskupas Motiejus Valančius organizavo ir visą knygnešių pasauliečių pranciškonų tinklą. Ordinas davė Lietuvai ne vieną garsų ir aukštą dvasininką, jų tarpe buvo ir kunigas Jurgis Ambrozijus Pabrėža, ir prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, ir kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Prieš II pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 50 tūkst. pasauliečių pranciškonų.

Lietuvoje – Vilniuje – pirmieji pasauliečiai pranciškonai (tuo metu vadinti atgailos broliais ir seserimis) pradėjo rastis iš karto po Lietuvos krikšto 1387 metais. Viena pirmųjų Pasauliečių pranciškonų ordino (tuo metų vadintas Atgailos brolių ir seserų ordinu) brolijų įsteigta Vilniuje prie Mažesniųjų brolių konventualų ordino Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų vienuolyno.

Nuo įsikūrimo jų veikla buvo labai glaudžiai susijusi su Mažesniųjų brolių ordino veikla. Valdžioms ribojant mažesniųjų brolių veiklą, į pogrindį traukdavosi ir pasauliečių pranciškonų veikla.

Ordinas vėl išėjo į viešumą, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę: 2001 m. įvyko pirmoji kapitula ir buvo išrinkta Nacionalinė taryba. Ją pripažino Šv. Sostas ir pasaulio bendrijos.

Nuorodos