Samdinys
Samdinys – asmuo, dalyvaujantis kariniame konflikte ir palaikantis kažkurią jo pusę tik dėl mokamo atlyginimo. Jo suinteresuotumas konfliktu yra grynai materialinis, ir jis kariauja tik todėl, kad toks jo darbas.
Šiuolaikinis apibrėžimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1949 m. Ženevos konvencijos papildomame protokole samdinys apibrėžtas kaip asmuo, kuris:
- (a) Yra specialiai pasamdytas vietoje ar užsienyje, kad kautųsi ginkluotame konflikte;
- (b) Tiesiogiai dalyvauja karo veiksmuose;
- (c) Karo veiksmuose dalyvauti yra motyvuotas tik asmeninio pelno troškimo ir jį pasamdžiusi pusė jam moka didesnį materialų atlyginimą, nei kitiems to paties rango tos pusės kariams (ne samdiniams);
- (d) Neturi atstovaujamos šalies pilietybės nei nuolat gyvena jos teritorijoje;
- (e) Nepriklauso atstovaujamos pusės reguliariosioms ginkluotosioms pajėgoms;
- (f) Nebuvo pasiųstas trečiosios (konflikte nedalyvaujančios) šalies kaip oficialus atstovas.
(Turi atitikti visi punktai)[1].
Samdiniais nelaikomi užsieniečiai savanoriai kariai, kurių motyvacija dalyvauti kariniame konflikte nėra žinoma. Tačiau riba tarp jų nėra labai aiški, ir apskritai samdinio samprata ne visada yra vienareikšmiška, dažnai skirtingi vertintojai tuos pačius karius gali laikyti ir samdiniais, ir ne.
Į priešo nelaisvę pakliuvusiems samdiniams pagal daugumą tarptautinių susitarimų (pvz., tą pačią Ženevos konvenciją) negalioja įprasti įstatymai, reglamentuojantys elgesį su belaisviais. Vietoje to jiems dažnai taikomas tiesiog nusikaltėlio statusas. Samdiniams netaikoma repatriacija. Pasamdyti žmonės, kurie neatitinka punkto b. (tiesiogiai nedalyvauja karo veiksmuose), tačiau dirba su karu susijusį darbą, samdiniais nelaikomi ir jiems galioja karo belaisvio įstatymai.
1989 m. Jungtinių Tautų Organizacija priėmė rezoliuciją 44/34 „Tarptautinė konvencija prieš samdinių apmokymus, finansavimą, naudojimą ir samdymą“, žinomą tiesiog kaip „JTO samdinių konvencija“[2]. Jį įsigaliojo nuo 2001 m.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Anksčiausi žinomi rašytiniai šaltiniai kalba apie samdinių naudojimą senovės Egipte, XIII a. pr. m. e. faraono Ramzio II naudotus 11 000 samdinių.
Persija naudojo graikų samdinius, tiek karius, tiek karvedžius – strategus. Taip pat užsieniečiai samdiniai buvo įprastas dalykas Romos armijoje (vad. auksiliarijai) ir vėliau Bizantijoje. Hanibalas, o vėliau ir patys romėnai naudojo numidiečių raitelius.
Viduramžiais flamandų samdiniai buvo svarbi Vilhelmo Užkariautojo armijos dalis.
XV – XVI a. ryški jėga tapo šveicarų samdiniai ir ja išliko iki pat renesanso pabaigos. Pavyzdžiui, iki Prancūzijos revoliucijos, apie trečdalį šalies pėstininkų pajėgų sudarė samdiniai, iš kurių didžiausią dalį – šveicarai.
Nuolatiniai samdinių daliniai egzistavo ir Ispanijoje, paskutinysis išformuotas 1815 m.
1808 m. Bailén mūšyje didelės šveicarų samdinių pajėgos kovėsi tarpusavyje: dalis atstovavo ispanams, dalis prancūzams.
XX a. samdiniai buvo įprasti Afrikos karuose, neretai – pilietiniuose.
Populiariojoje kultūroje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Samdiniai, kaip ir piratai, dažnai idealizuotai vaizduojami populiariojoje kultūroje.
Pirmoji knyga, aprašanti realias samdinių operacijas (nors ir išgalvotoje šalyje, išgalvotame siužete) buvo Frederick Forsyth „Karo šunys“ (1974). Karo šunys buvo sąvoka, paminėta Viljamo Šekspyro pjesėje „Julijus Cezaris“. Nors iki šiol nesutariama, ar Šekspyras turėjo omenyje samdinius, ar realius kovinius šunis, po Forsyth knygos terminas „karo šunys“ plačiai naudojamas turint omenyje samdinius.
Samdinių kuopa ir jos istorija yra fantasy romano „Juodoji Gvardija“ siužeto pagrindas, taip pat apie samdinius yra garsi manga ir anime serialas „Berserk“.