Nedarbinės pajamos

Nedarbinės pajamos – TSRS paplitęs terminas, smerkiantis įvairius privačius ekonominio aktyvumo būdus.

Prie nedarbinių pajamų buvo priskiriamos tiek pajamos, gautos nusikalstamu būdu (vagystės, kyšininkavimas, vogimas iš valstybės), tiek ir tokios, kurios laisvos rinkos valstybėse laikomos sąžiningomis. Šių pajamų pagrindinis požymis buvo tas, kad jos buvo gaunamos žmogui nedirbant valstybiniame sektoriuje (valstybinėje įmonėje ar sankcionuotame valstybiniame kooperatyve).

Nedarbinių pajamų rūšys

• Spekuliacija – prekės nuperkamos siekiant jas parduoti brangiau. Tai buvo labai paplitę dėl chroniško deficito.

• Valiutinės operacijos – dažniausiai keičiant venešekonombanko čekius į rublius.

• Privati veikla – įvairių paslaugų teikimas: repetitorių veikla, butų, namų ir buitinės technikos remontas, darbas privačiose statybose ir t. t. Lietuvos TSR į tokią veiklą dažniausiai buvo žiūrima pro pirštus, nes labiau buvo paplitę tokie atvejai, kai karininkų soduose dirbo šauktiniai, o vadovų soduose - jų pavaldiniai, už tai dažniausiai arba visai negaudavo atlygio, arba gaudavo tik simbolišką.

• Privatus vežiojimas (tarybiniuose įstatymuose net buvo punktas, kur buvo teigiama, kad negalima naudoti nuosavo automobilio tiesiogiai uždirbti pinigų).

• Savarankiškas produkcijos, išaugintos pagalbiniame ūkyje ar nuosavame sode, pardavimas. Lietuvos TSR į tai irgi buvo žiūrima pro pirštus. Iš karto po karo kelerius metus buvo leidžiama, net skatinama vežti maisto produktus ir pardavinėti po blokados išlikusiame Leningrade.

• Cechovikų veikla – valstybinių gamyklų viduje organizuota papildoma gamyba, už kurią gauti pinigai buvo pasiliekami sau. Tai labai retas atvejis, nes TSRS laikais buvo labai greitai pagaunami pramoniniu būdu pagamintų prekių pardavinėtojai. Labiausiai buvo paplitęs prekių vogimas iš gamyklų, kuriose patys darbuotojai dirbo („išnešimas“), sau ar pardavimui. Buvo įprasti tokie tarifai: jei prekė nedeficitinė, jos kaina juodojoje rinkoje lygi pusei valstybinės kainos, jei deficitinė - tai visa kaina.

• Pagal paskyras pirktų ar gautų prekių pardavinėjimas – deficito laikais automobilius buvo galima nusipirkti tik pagal paskyras (talonus), todėl jie juodojoje rinkoje buvo brangesni, negu valstybinė kaina. Dykai gauti butai buvo parduodami juos keičiant į mažesnius. Už tokią veiklą nebuvo baudžiama, tiesiog buvo ribojamas butų ar automobilių gavimas. Paskyrą automobiliui tas pats žmogus galėjo gauti ne dažniau, kaip kas 4 metus, kai kuriuos butus buvo draudžiama keisti.

Požiūris į nedarbines pajamas

Dažnai paaiškėdavo, kad be valstybės tarpininkavimo buvo galima uždirbti daugiau, negu valstybės nustatytos didžiausios algos. Tai sukeldavo ne tik „kompetentingų organų“, bet ir eilinių piliečių nepasitenkinimą – riboto asmenų skaičiaus aukštos pajamos atrodė kaip socialinės lygybės suardymas.

Michailo Gorbačiovo kova su nedarbinėmis pajamomis

1986 m. gegužės 15 d. prasidėjo visasąjunginė kampanija stiprinant kovą su nedarbinėmis pajamomis. Tuo pačiu metu vyko masinė nedarbinių pajamų kritika visuose laikraščiuose ir imtasi griežtų priemonių įvairiose vietose, kurios labai skyrėsi priklausomai nuo vietinių vadovų pažiūrų. Dažnai įvairiose vietose kampanija buvo suprasta kaip kova prieš repetitorius, gėlių pardavėjus, vairuotojus, keleivių vežėjus, Vidurinėje Azijoje - ir prieš naminės duonos pardavėjus. Kampanija greitai buvo nutraukta ir užmiršta dėl vėlesnių įvykių.

Dažnai šios kampanijos nurodymuose buvo tokie punktai :

• Savarankiškas transporto priemonių naudojimas siekiant uždirbti, nusižengimas užsiimant amatais ir kita individualia veikla“ bei „gyvulių maitinimas duona“ baudžiama bauda arba įkalinimu iki penkerių metų su konfiskavimu.

Įstatymas visų pirma paveikė tuos, kuriems nedarbinės pajamos iš savo daržo buvo galimybė prasimaitinti. Kai kuriuose regionuose milicijos saugomi traktoriai griaudavo šiltnamius, naikindavo ankstyvuosius daržovių pasėlius, apkirpdavo sodus, buvo draudžiamas produkcijos pervežimas iš vieno regiono į kitą. Galiausiai buvo sugriauta kolūkinė rinka.

Istorija

Pirmą kartą terminas „nedarbinės pajamos“ (vok. Arbeits- und müheloses Einkommen) sutinkamos Nacionalsocialistinėje vokiečių darbininkų partijoje 1920 metais.