Pereiti prie turinio

Les Six

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Le Groupe des six, 1922 m., Žako Emilio Blanšo paveikslas. Šiame aštuonių žmonių paveiksle pavaizduoti tik penki iš „Les Six“; Lui Diurėjus paveikslo tapyme nedalyvavo. Centre – pianistė Marsel Mejer. Kairėje, iš apačios į viršų: Žermen Taifer, Darijus Mijo, Artūras Honegeris, Žanas Vineris. Dešinėje stovi Frensis Pulenkas, Žanas Kokto, sėdi Žoržas Orikas.[1]

„Les Six“ (liet. Šešetas) arba „Groupe des Six“ (liet. Šešių narių grupė) – šešių Monparnase gyvenusių ir kūrusių kompozitorių grupė, sudaryta iš penkių prancūzų ir šveicaro. Pavadinimas, kurį įkvėpė rusų kompozitoriaus Milijaus Balakirevo suburta penkių kompozitorių grupė, prancūziškai vadinta „Groupe des Cinq“ (liet. Penkių narių grupė), prigijo po dviejų 1920 m. išleistų muzikos kritiko Anri Kolė straipsnių žurnale „Comœdia“.[2][3] Šešeto muzika dažnai laikoma neoklasicistiniu atsaku į Richardo Vagnerio muzikinį stilių ir Klodo Debiusi bei Moriso Ravelio impresionistinę muziką.

„Les Six“ nariai – Žoržas Orikas (1899–1983 m.), Lui Diurėjus (1888–1979 m.), Artūras Honegeris (1892–1955 m.), Darijus Mijo (1892–1974 m.), Frensis Pulenkas (1899–1963 m.) ir Žermen Taifer (1892–1983 m.).

Les nouveaux jeunes

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1917 m., kai dėl Pirmojo pasaulinio karo daugelis teatrų ir koncertų salių buvo uždarytos, rašytojas Blezas Sandraras ir dailininkas Moisėjus Kislingas nusprendė rengti koncertus Huyghens gatvėje 6, dailininko Emilio Leženo studijoje.[4] Pirmojo iš šių renginių metu studijos sienos buvo papuoštos P. Pikaso, A. Matiso, F. Ležė, A. Modiljanio ir kitų menininkų drobėmis. Čia skambėjo Eriko Sati, A. Honegerio, Ž. Oriko ir L. Diurėjaus muzika. Šiame koncerte E. Sati kilo mintis suburti aplink save kompozitorių grupę, kuri būtų vadinama Les nouveaux jeunes (liet. Naujasis jaunimas).

Les Six

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak D. Mijo:[5]

[A. Kolė] visiškai savavališkai pasirinko šešis vardus: Ž. Oriko, L. Diurėjaus, A. Honegerio, F. Pulenko, Ž. Taifer ir mano, nes mes buvome pažįstami, bičiuliavomės ir dalyvavome tose pačiose muzikinėse programose, nesvarbu, kad mūsų temperamentai ir charakteriai visiškai nesutapo! Ž. Orikas ir F. Pulenkas sekė Ž. Kokto idėjomis, A. Honegeris – vokiečių romantizmu, o aš – Viduržemio jūros regiono lyrika!

Tačiau tai tik viena iš „Groupe des Six“ atsiradimo versijų. Kiti autoriai, pavyzdžiui, muzikologė Ornela Volta, pabrėžė, kad Žanas Kokto siekė tapti avangardinės muzikos grupės lyderiu, panašiai kaip kubistų ir siurrealistų grupės, prieš tai susikūrusios dailės ir literatūros srityse, kurių pagrindiniai atstovai buvo Pablas Pikasas, Gijomas Apolineras ir Andrė Bretonas. Tai, kad E. Sati paliko „Nouveaux jeunes“ nepraėjus nė metams po grupės įkūrimo, Ž. Kokto laikė „dangaus dovana“, dėl kurios viskas išsipildė: sakoma, kad jo 1918 m. išleistas leidinys „Gaidys ir arlekinas“ (pranc. Le Coq et l'Arlequin) davė jai pradžią.[6]

Po Pirmojo pasaulinio karo Žanas Kokto ir „Les Six“ pradėjo lankytis bare, vadinamame „La Gaya“, kuris persikėlus į didesnes patalpas persivadino į „Le Bœuf sur le Toit“ (liet. Jautis ant stogo). Kadangi senosiose patalpose buvo sukurtas garsusis D. Mijo baletas, naujasis baras pavadintas būtent šio baleto vardu.[7] Per nauju pavadinimu pavadinto baro atidarymo vakarą pianistas Žanas Vineris grojo Džordžo Geršvino ir Vincento Jumanso kūrinius, o Ž. Kokto ir D. Mijo grojo mušamaisiais. Vėliau bare lankėsi impresarijus Sergejus Diagilevas, dailininkas Pablas Pikasas, kino režisierius Renė Kleras, dainininkė Džeinė Batori, aktorius ir dainininkas Morisas Ševaljė. Kitas dažnas svečias buvo jaunas amerikiečių kompozitorius Virdžilas Tomsonas, kurio kompozicijoms „Les Six“ nariai darė įtaką vėlesniais metais.[8][9][10][11]

Bendradarbiavimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors grupė nebuvo susibūrusi tam, kad kartu kurtų kompozicijas, per 36 metus pasitaikė šeši atvejai, kai bent keli grupės nariai kartu dirbo prie to paties projekto. Tik vienu iš šių atvejų dalyvavo visa „Groupe des Six“; kai kuriais kitais atvejais dalyvavo ir grupei nepriklausantys kompozitoriai.

Ž. Orikas ir F. Pulenkas prisidėjo prie visų šešių projektų, D. Mijo – prie penkių, A. Honegeris ir Ž. Taifer – prie trijų, o L. Diurėjus – tik prie vieno.

1920 m.: L'Album des Six

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1920 m. grupė išleido bendrą fortepijoninių kūrinių albumą „L'Album des Six“ (liet. Šešių narių albumas). Tai vienintelis kūrinys, kuriam muziką kūrė visi šeši „Les Six“ kompozitoriai.

  1. Prélude (1919 m.) – Ž. Orikas
  2. Romance sans paroles, Op. 21 (1919 m.) – L. Diurėjus
  3. Sarabande, H 26 (1920 m.) – A. Honegeris
  4. Mazurka (1914 m.) – D. Mijo
  5. Valse in C, FP 17 (1919 m.) – F. Pulenkas
  6. Pastorale, Enjoué (1919 m.) – Ž. Taifer

1921 m.: Les mariés de la tour Eiffel

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1921 m. penki grupės nariai kartu sukūrė muziką Ž. Kokto baletui „Les mariés de la tour Eiffel“ (liet. Vestuvių šventė prie Eifelio bokšto), kurį vėliau pastatė šokio ansamblis „Ballets suédois“. Iš pradžių Ž. Kokto pasiūlė šį projektą Ž. Orikui, bet kadangi Ž. Orikas nespėjo jo užbaigti pakankamai greitai, kad tilptų į repeticijų grafiką, jis padalijo darbą kitiems „Les Six“ nariams. L. Diurėjus, kurio tuo metu nebuvo Paryžiuje, nusprendė nedalyvauti. Premjera sukėlė viešą skandalą, prilygstantį 1913 m. „Le Sacre du printemps“ (liet. Pavasario apeigos) baletui. Nepaisant to, „Les mariés de la tour Eiffel“ buvo įtrauktas į „Ballets suédois“ repertuarą visus 1920-uosius.

  1. Overture (liepos 14 d.) – Ž. Orikas
  2. Marche nuptiale – D. Mijo
  3. Discours du General (polka) – F. Pulenkas
  4. La Baigneuse de Trouville – F. Pulenkas
  5. La Fugue du Massacre – D. Mijo
  6. La Valse des Depeches – Ž. Taifer
  7. Marche funèbre – A. Honegeris
  8. Quadrille – Ž. Taifer
  9. Ritournelles – Ž. Orikas
  10. Sortie de la Noce – D. Mijo

1927 m.: L'éventail de Jeanne

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1927 m. Ž. Orikas, D. Mijo ir F. Pulenkas kartu su dar septyniais kompozitoriais, nepriklausančiais „Les Six“, sukūrė baletą vaikams „L'éventail de Jeanne“ (liet. Žanos gerbėjas).

  1. Fanfare – Morisas Ravelis
  2. Marche – Pjeras Oktavas Feru
  3. Valse – Žakas Iberas
  4. Canarie – Aleksis Rolanas-Manuelis
  5. Bourrée – Marselis Delanua
  6. Sarabande – Albertas Ruselis
  7. Polka – D. Mijo
  8. Pastourelle – F. Pulenkas
  9. Rondeau – Ž. Orikas
  10. Kermesse-Valse – Floranas Šmitas

1949 m.: Mouvements du coeur

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1949 m. Ž. Orikas, D. Mijo ir F. Pulenkas kartu su dar trimis kompozitoriais parašė dainų rinkinį baritonui arba bosui ir fortepijonui „Mouvements du coeur: Un hommage à la mémoire de Frédéric Chopin, 1849–1949“ (liet. Širdies judesiai: duoklė Frederikui Šopenui, 1849–1949 m.). Jam žodžius parašė Luiza Levek de Vilmora. Rinkinys buvo skirtas Frederiko Šopeno mirties šimtmečiui paminėti.

  1. Prélude – Anri Sogė
  2. Mazurka – F. Pulenkas
  3. Valse – Ž. Orikas
  4. Scherzo impromptu – Žanas Fransė
  5. Étude – Leo Prežė
  6. Ballade nocturne – D. Mijo
  7. Postlude: Polonaise – Anri Sogė

1952 m.: La guirlande de Campra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1952 m. Ž. Orikas, A. Honegeris, F. Pulenkas, Ž. Taifer ir dar trys kompozitoriai kartu sukūrė orkestrinį kūrinį „La guirlande de Campra“ (liet. Kampros girlianda).[12]

  1. Toccata – A. Honegeris
  2. Sarabande et farandole – Danielis Lesiuras
  3. Canarie – Aleksis Rolanas-Manuelis
  4. Sarabande – Ž. Taifer
  5. Matelote provençale – F. Pulenkas
  6. Variation – Anri Sogė
  7. Écossaise – Ž. Orikas

1956 m.: Variations sur le nom de Marguerite Long

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1956 m. Ž. Orikas, D. Mijo, F. Pulenkas ir dar penki kompozitoriai sukūrė orkestrinį rinkinį, pavadintą „Variations sur le nom de Marguerite Long“ (liet. Margerit Long vardo variacijos), skirtą pianistei Margerit Long pagerbti.

  1. Hymne solennel – Žanas Fransė
  2. Variations en forme de Berceuse pour Marguerite Long – Anri Sogė
  3. La Couronne de Marguerites, Valse en forme de rondo – D. Mijo
  4. Nocturne – Žanas Rivjė
  5. Sérénades – Anri Diutijo
  6. Intermezzo – Danielis Lesiuras
  7. Bucolique, FP. 160[13] – F. Pulenkas
  8. ML (Allegro: Finale) – Ž. Orikas

Atrinkta atskirų „Les Six“ narių muzika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • D. Mijo Salade; premjera įvyko 1924 m. grafo Etjeno de Bomono spektaklyje
  • Ž. Taifer La nouvelle Cythère; parašyta 1929 m. baleto trupei „Ballets Russes“ ir nepastatyta dėl staigios S. Diagilevo mirties
  • Ž. Oriko Cinq bagatelles
  • F. Pulenko baletas Les biches (1922–1923 m.)
  • F. Pulenko Le Bal Masqué, kantata pagal Makso Džeikobo eilėraščius (baritonas, ansamblis) (1932 m.)
  • D. Mijo Scaramouche
  • D. Mijo Le bœuf sur le toit
  • A. Honegerio Sonate pour violon seul
  • A. Honegerio Danse de la chèvre, solo fleitai
  • Ž. Taifer Sonate champêtre, obojui, klarnetui, fagotui ir fortepijonui

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Bialek, Mireille (2012 m. gruodžio mėn.). „Jacques-Émile Blanche et le Groupe des Six“ (PDF). La Gazette des Amis des Musées de Rouen et du Havre (15). p. 7. Nuoroda tikrinta 2023-04-02.
  2. ↑ Collet, Henri (1920-01-16). „La Musique chez soi (XII): Un livre de Rimsky et un livre de Cocteau – Les Cinq russes, les Six français, et Erik Satie“. Comœdia. p. 2.
  3. ↑ Collet, Henri (1920-01-23). „La Musique chez soi (XIII): "Les 'Six' français – Darius Milhaud, Louis Durey, Georges Auric, Arthur Honegger, Francis Poulenc et Germaine Tailleferre“. Comœdia. p. 2.
  4. ↑ Hartopp, Guy (2017). „Paris. A Concise Musical History“. docplayer.net. Vernon Pres. Nuoroda tikrinta 2023-04-02.
  5. ↑ Ivry, Benjamin (1996). Francis Poulenc. London: Phaidon Press. ISBN 0-7148-3503-X..
  6. ↑ Hurard-Viltard, Eveline (1989). „Jean Cocteau et la musique à travers «Le Coq et l'Arlequin»“ (PDF). Revue de l’Université de Bruxelles. Université Libre de Bruxelles. pp. 85ff. Nuoroda tikrinta 2023-04-02.
  7. ↑ Stéphane, Roger (1964). Portrait souvenir de Jean Cocteau. Tallandier. p. 63–67. ISBN 2-235-01889-0.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  8. ↑ Thomson, Virgil (2016). Virgil Thomson. New York: Library of America & Penguin Random House. p. 135–136. ISBN 978-1-59853-476-4.
  9. ↑ Ross, Alex (2007). The Rest is Noise. Listening to the Twentieth Century. New York: Picador. p. 110. ISBN 978-0-312-42771-9.
  10. ↑ Stacey, Lee; Henderson, Lol, eds. (2013). Encyclopedia of Music in the 20th Century. New York: Routledge. p. 631.
  11. ↑ „Virgil Thomson“. Encyclopedia Britannica.
  12. ↑ „Cocteau, Satie & Les Six“. Suarchyvuotas originalas 2010-09-29.
  13. ↑ Schmidt, Carl B. The Music of Francis Poulenc (1899-1963 m.): A Catalogue. Nuoroda tikrinta 2023-04-03.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Les_Six&oldid=7352495"