Lahai

Lahai
Lahų merginos tradiciniais drabužiais
Gyventojų skaičius	~711 500
Populiacija šalyse	Kinija, Mianmaras, Tailandas, Vietnamas
Kalba (-os)	lahų kalba
Religijos	animizmas, budizmas, krikščionybė
Giminingos etninės grupės	lisai, achai ir kt.

Lahai (kin. 拉祜族, pinyin: Lāhùzú, viet. La Hủ), dar vadinama Muhso, Musso ar Mussuh – etninė grupė, gyvenanti Kinijos Liaudies Respublikos Junano provincijos aukštikalnių rajonuose, rytų Mianmare, šiaurės Tailande, bei Vietname. Lahų kalba priskiriama Tibeto-birmiečių kalbų grupei. Kinijos Liaudies Respublikoje gyvena 453 705 lahų etninės grupės nariai. Didžioji jų dalis susitelkę Junano provincijoje esančioje Lancango Lahų autonominėje, bei gretimose Mengliano, Šuangdziango ir Simao apskrityse.^[1]

Istorija

Legenda byloja, kad lahų protėviai, kurie buvo medžiotojai, migravo į pietų lygumas, kurias atsitiktinai atrado, vydamiesi raudonąjį elnią. Dauguma istorijos tyrinėtojų teigia, jog kiek daugiau kaip prieš 2000 metų Vakarų Han dinastijos valdymo laikotarpio šaltiniuose minimi kunmingai – klajoklių gentis, gyvenusi Erhai regione vakarų Junane, gali būti laikomi kai kurių etninių grupių, tarp jų ir lahų, protėviais. Kunmingai nebuvo sukūrę aiškesnių valstybinių darinių ir gyveno klanų principu organizuotomis bendruomenėmis. Šaltiniuose minimi jiems būdingi išskirtiniai medžioklės įgūdžiai. Lahai taip pat nuo seno garsėja savo gebėjimais medžioti tigrus. Patys lahai savo protėviais linkę laikyti senovinę siangų (Qiang) gentį, kuri imigravo į dabartinio Junano teritoriją iš šiaurės vakarų Kinijos III mūsų eros amžiaus pradžioje. VIII amžiuje sustiprėjusi Nanžao valstybė pastūmėjo lahų protėvius migruoti toliau į pietus. Pradedant X amžiumi, ši migracija vyko dideliu mastu. Lahams migruojant, jie skilo į dvi grupes: vadinamuosius „baltuosius lahus“ (Lahu Na), kurie patraukė vakarų kryptimi ir apsigyveno Lincango, Lancango, Mengbiano ir Mengajaus teritorijose; bei „geltonuosius lahus“ (Lahu Pu ar Lahu Xi), kurie judėjo piečiau, apeidami Ailao kalnus, ir įsikūrė Dzindongo, Simao, Modziango ir Juandziango srityse. XVIII amžiaus pabaigoje lahai galutinai įsitvirtino tose Junano provincijos dalyse, kuriose gyvena iki šių dienų.^[2]

Religija

Senovėje lahai turėjo savitą politeistinę tikėjimo sistemą. Aukščiausia dievybė buvo vadinama Exia. Buvo tikima, jog jis sukūręs visatą ir lemiąs žmonių likimus. Garbinimo vietos dažniausiai buvo įrengiamos sunkiai įžengiamuose kalnų miškuose, siekiant apsaugoti jas nuo svetimšalių. Taip pat buvo garbinamos ir žemesnio rango dievybės, kuravusios atskiras sritis, kaip žemė, ar kerštas. Bakanajaus gyvenvietėje, esančioje Lancango apskrityje, yra išlikę tradiciniai aukojimo stulpai, ant kurių būdavo paliekamos aukos.

Ankstyvuoju Čing dinastijos valdymo laikotarpiu, lahų gyvenamose teritorijose ėmė plisti Mahajanos budizmas, atneštas iš Dali budistų vienuolių. Šiame regione naujoji religija tapo mobilizuojančiu instrumentu kovai su valdančiuoju Čing režimu valstiečių karuose, lydėjusiuose budizmo įsigalėjimą. Šuangdziango ir Lancango apskrityse religija susiliejo su politika. Karinis valstiečių sukilėlių sutriuškinimas lėmė ir tai, jog budistinės-politinės organizacijos suiro, tačiau naujoji religija jau buvo spėjusi įsitvirtinti žmonių tarpe. Nedidelė dalis lahų, gyvenančių Lincango ir Lancango teritorijose, yra krikščionys.^[3]

Kalba

Lahų kalba prisikiriama Tibeto-birmiečių grupei, kuri yra kinų-tibetiečių kalbų šeimos dalis. Iki 1957 metų lahai neturėjo oficialiai pripažįstamos rašto sistemos. Svarbūs įrašai buvo raižomi medinėse lentelėse naudojant vakariečių misionierių sukurtą raštą. 1957 metais specialiai lahų kalbai buvo sukurta alfabetinė rašto sistema. Dažnų kontaktų su hanių ir tajų etninių grupių atstovais dėka, dauguma lahų gali susikalbėti kinų bei tajų kalbomis.^[4]

Socioekonominė visuomenės sankloda

Ekonominis gyvenimas lahų dominuojamose teritorijose ilgą laiką išliko nepakitęs. Iki 1949 metų, ekonominę organizaciją galima dalinti į dvi dalis: feodalinio tipo žemės ūkį, kuris buvo paplitęs lahų, gyvenusių Lancango, Lincango, Šuangdziango, Ženjuano, Juandziango ir Modziango apskrityse, kurios sudarė pusę visos lahų gyvenamos teritorijos. Lyginant su kitomis sritimis, ekonominis vystymasis čia buvo spartesnis. Tokios socioekonominės organizacijos susiformavimą įtakojo haniai ir ji galutinai susiformavo 1880–1920 metų laikotarpiu. Dauguma didelių dirbamos žemės plotų savininkų buvo hanių etninės grupės nariai. Sklypo renta sudarė apie pusę derliaus. Greta žemės ūkio, taip pat egzistavo ir kiti tradiciniai verslai: metalo apdirbimas, audimas ir dirbinių iš bambuko gamyba. Dėl namudinio amatų pobūdžio, amatininkų dirbinių rinka praktiškai neegzistavo.

Dajų dominuojamose teritorijose, kur gyveno kita lahų dalis, vyravo dajų vadų dominuojama feodalinė ekonomika, turinti bendruomeninio ūkininkavimo liekanų. Vienas iš būdų, kuriais dajų klanų vadai išnaudojo lahus, buvo duoklės ir priverstinio darbo sistema, tai sumenkino lahų socialinį statusą iki tarnų lygmens. Žemės nuosavybė buvo bendra, vyravo savitarpio pagalba bendruomenės viduje dirbant lauko darbus.

Šiuo metu lahų gyvenamose teritorijose auginami ryžiai, kukurūzai, grikiai, arbatmedžiai, tabakas, bei sizalis. Miškuose gausu įvairių pramonėje naudojamų brangių medžio rūšių, vertingų medicininių augalų ir laukinių gyvūnų, tokių kaip raudonieji elniai, lokiai, tigrai, povai ir papūgos, kurie vis dar tradiciškai medžiojami.

Lahai tradiciškai praktikavo monogamiją. Kai kuriose srityse jauni žmonės galėjo laisvai rinktis gyvenimo partnerius ir iš anksto sutartų santuokų tradicija beveik neegzistavo. Lahų bendruomenes sudarę klanai buvo iš esmės matriarchaliniai, tad moterų vaidmuo visuomeniniame gyvenime buvo labai ženklus. Po vedybų, vyras likdavo moters namuose ir giminystė būdavo nustatoma pagal moteriškąją liniją. Sužieduotuvių dovanos iš anksto būdavo siunčiamos pas piršlį. Vestuvių dienos vakarą, vyras likdavo nuotakos namuose. Po 1949 metų, nustačius teisinį vedybų reglamentą, etninės vestuvių tradicijos ėmė nykti. Lahų tarpe buvo paplitęs mirusiųjų kremavimo paprotys. Laidotuvių metu, gedintieji būdavo vedami į kremavimo vietą giminės moterų, kurios ant nugarų nešdavo daiktus, priklausiusius mirusiajam. Kai kuriose srityse, mirusieji buvo laidojami žemėje, kapą apkraunant akmenimis. Gedėjime dalyvaudavo visa lahų bendruomenė.^[5]

Architektūra

Tradicinė lahų architektūra savo stiliumi ir struktūra panaši į kaimynystėje gyvenančių tajų. Namų dydis įvairuoja priklausomai nuo šeimos dydžio. Mažesniuose būstuose gyvena 4-5 žmonės, o didesniuose gali gyventi apie 20-30 individų. Namai statomi iš bambuko ir kitų medžio rūšių. Dažniausiai pasitaiko dviejų aukštų pastatai, su viršutiniu aukštu, pritaikytu gyventi žmonėms ir gyvuliams skirtomis patalpomis apačioje. Viršutiniame aukšte įrengta pertvara dalina erdvę į dvi dalis: gyvenamąjį kambarį, kurio centre įrengiamas ugniakuras, bei miegamąjį. Kiekvieno namo išorėje, dešinėje pusėje, iš medžio kamienų ir storesnių balkių įrengiama laiptinė, vedanti į balkoną, iš kurio atsiveria įėjimas į gyvenamąjį kambarį. Lahai, gyvenantys hanių ir Ji teritorijose, dažniausiai perima ir šių grupių architektūrą. Kiekvieno naujo namo statybos laikomos visos bendruomenės darbu, tad prie darbų prisideda visi suaugę bendruomenės vyrai. Statyboms pasibaigus rengiama didelė bendruomenės šventė.^[6]

Virtuvė

Lahų virtuvei būdingas aštrumas. Jų tarpe paplitęs posakis, jog „gaminti maistą be aitriųjų pipirų yra tas pats, kaip gaminti maistą be aliejaus“. Pagrindiniai raciono ingredientai yra ryžiai ir kukurūzai, greta kurių dalinai naudojami ir javai, bei bulvės. Kartu su jais valgomi vaisiai, ridikėliai, pupelės, melionai ir kepta mėsa.

Mėsos ruošimo tradicija, būdinga lahams, yra unikali. Mėsa kepama virš atviros ugnies, įspraudus ją tarp dviejų bambuko lazdų, ir prieš tai stipriai įtrynus druska bei įvairių prieskonių mišiniu. Taip paruošta mėsa turi ypatingą aromatą, skonį ir yra kiek gelsvos spalvos. Kitas tradicinės lahų virtuvės komponentas, tai konservuoti valgiai.

Egzistuoja didžiulė įvairovė konservuotos mėsos, tofu, sojos pupelių ir daržovių paruošimo receptų. Ypatingai unikalūs yra sūdyti gyvulių kaulai. Kaulai sutraiškomi į smulkius gabaliukus ir sumaišomi su druska, pipirais, apvaliuoju kardamonu ir anyžiais, tuomet sudedami į molinius indus ir paliekami keletui mėnesių, kol bus tinkami valgyti. Lahai turi ir savitą arbatos plikymo tradiciją. Arbatlapiai iš pradžių kaitinami mažame arbatos puodelyje, kol įgauna rudą spalvą. Tuomet į puodelį pilamas verdantis vanduo, taip gaunant arbatą, pasižyminčią stipriu ir maloniu aromatu. Lahų tarpe egzistuoja tradicija atvykusius svečius vaišinti keliais puodeliais arbatos. Kadangi taip paruošta arbata iš pradžių yra gana karti, šeimininkai visada geria pirmi, tuomet, užpylus arbatlapius antrą kartą, gaunama švelnesnio skonio arbata, kuri ir patiekiama svečiams. Lahai taip pat turi ir jiems būdingus alkoholinius gėrimus, kuriais dažnai vaišina kitų etninių grupių narius, gyvenančius tose pačiose teritorijose, Naujųjų Metų ir kitų švenčių metu.^[7]

Tradicinės šventės

Pagrindinės tradicinės lahų šventės yra Lahukuo festivalis, Fakelų festivalis, Naujojo derliaus šventė ir Duane festivalis. Lahukuo festivalis yra Naujųjų metų šventė. Jis dalijamas į didžiųjų metų (moterų šventę) ir mažųjų metų (vyrų šventę). Tai pats svarbiausias ir ceremoningiausias lahų festivalis. Moterų šventė trunka 4 dienas, nuo pirmosios iki ketvirtosios Naujųjų metų pagal Mėnulio kalendorių dienos. Vyrų šventė prasideda devintąją Mėnulio kalendoriaus dieną ir trunka tris dienas. Prieš šventę vyksta ilgas pasirengimo laikotarpis. Skerdžiami gyvuliai, gaminamas ryžių likeris, ruošiamos kitos vaišės. Pirmąją Naujųjų metų dieną lahai turi tradiciją rungtyniauti, kurios šeimos nariai pirmieji parsineš naujo vandens bambukinėje talpoje. Skaidrus šaltinio vanduo simbolizuoja tyrumą ir laimę. Tas, kuris pirmasis parsineša tokio vandens, užsitikrina sėkmę visiems metams. Centrinis festivalio įvykis yra tris dienas trunkanti grupinio dainavimo ir šokių šventė. Jei tais metais buvo geras derlius, tai ši šventė gali trukti iki 5 pirmųjų Naujųjų metų dienų.^[8]

Menas

Lahai turi gausią žodinės literatūros tradiciją. Sakmėse teigiama, jog lahų protėviai gimę iš moliūgo. Egzistuoja įdomi šios sakmės sąsaja su tradicine muzika, nes daug lahų naudojamų muzikinių instrumentų daromi būtent iš šio augalo. Vienas labiausiai paplitusių instrumentų yra pučiamasis instrumentas, daromas iš bambuko, ir vadinamas Lushengu.

Tradicinė apranga

Lahai juodą spalvą tradiciškai laiko itin gražia. Vyrai nešioja juodos spalvos galvos raiščius, trumpus juodus švarkus su sagomis dešinėje pusėje ir ilgas laisvas kelnes. Moterys dėvi ilgus laisvus rūbus, su įvairiomis spalvomis dekoruotais diržais ir siuvinėta priekine dalimi. Kartais rūbai iš priekio puošiami sidabriniais rutuliukais. Viena iš paplitusių aprangos detalių yra apie 3 metrų ilgio turbanai, rišami taip, kad vienas audeklo galas liktų už nugaros ir siektų klubus. Kai kuriose srityse lahų moterys dėvi tunikas ir ilgus lygius marškinius. Juoda spalva jaunimo tarpe dažnai derinama su balta ir būtent šis derinys laikomas labai gražiu. Dėka ilgą istoriją turinčių kontaktų su haniais ir tajais, lahai dažnai dėvi ir šių tautų drabužius.^[9]

Išnašos

Vikiteka: Lahai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[1] ttp://www.travelchinaguide.com/intro/nationality/lahu/

[2] ttp://www.everyculture.com/East-Southeast-Asia/Lahu-History-and-Cultural-Relations.html

[3] ttp://www.everyculture.com/East-Southeast-Asia/Lahu-Religion-and-Expressive-Culture.html

[4] ttp://factsanddetails.com/china.php?itemid=184&catid=5&subcatid=31#03^{[neveikianti nuoroda]}

[5] ttp://www.fmprc.gov.cn/eng/ljzg/3584/t17896.htm

[6] ttp://www.hilltribe.org/lahu/lahu-house.php

[7] ttp://www.chinatour360.com/culture/ethnicgroups/lahu.htm

[8] ttp://www.ethnic-china.com/Lahu/lahuhistoryre.htm Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.

[9] ttp://www.fmprc.gov.cn/eng/ljzg/3584/t17896.htm

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]