Ivanas Pavlovas
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Ivanas Pavlovas | |
---|---|
Ivanas Pavlovas | |
Gimė | 1849 m. rugsėjo 14 d. Riazanė, Riazanės gubernija, Rusijos imperija |
Mirė | 1936 m. vasario 27 d. (86 metai) Leningradas, Rusijos TFSR, SSRS |
Tautybė | rusas |
Alma mater | Sankt Peterburgo universitetas |
Ivanas Petrovičius Pavlovas (rus. Иван Петрович Павлов, moksl. translit. Ivan Petrovič Pavlov; 1849 m. rugsėjo 14 d. Riazanėje, netoli Maskvos – 1936 m. vasario 27 d. Leningrade) – rusų gydytojas, fiziologas. 1904 m. medicinos Nobelio premijos laureatas.
Atliko esminius etiologinius tyrimus ir pagrindė kone visas naujesnes mokymosi teorijas.[reikalingas šaltinis]
Pavlovas buvo įsitikinęs, kad elgesys yra sąlygojamas refleksų. Jis atskyrė ir pagrindė sąlyginius (įgytus) ir nesąlyginius refleksus. Žymiausias mokslininko projektas ir tyrimas – vad. Pavlovo šuns eksperimentas. Jame remtasi Nobelio premija įvertintomis fiziologinėmis studijomis.
Pavlovas nustatė, kad šuns seilių sekrecijos liaukos seiles išskiria ne ėdimo metu, o jau vos pamačius ėdalą. Jų išskyrimą taip pat gali sąlygoti koks nors dirginimas, pavyzdžiui, skambutis, reguliariai girdėtas prieš pat ėdimą. Tai Pavlovas paaiškino kaip daugkartinį dirginimo pasikartojimą ir vėlesnį sutapimą, kuris susijęs su tolesniu fiziologinių (šiuo atveju – mitybos) poreikių tenkinimu. Nustatyta, kad vėliau pakanka tik kurio nors vieno dirginimo (pavyzdžiui, skambučio) tam, kad seilės būtų išskiriamos. Pavlovas tai pavadino sąlyginiu refleksu.