Kermadeko salos
29°16′0″ p. pl. 177°55′0″ v. ilg. / 29.26667°š. pl. 177.91667°r. ilg.
Kermadeko salos (angl. Kermadec Islands) – 4 vulkaninių salų ir keleto uolų grupė Ramiajame vandenyno pietvakariuose. Salos nuo 1887 m. priklauso Naujajai Zelandijai. Plotas apie 33 km². Jas nuo Šiaurės salos šiaurrytinės dalies skiria apie 900 kilometrų.
Sudaro šios salos:
- Raulas (Raoul) – plotas 29,38 km², aukštis 516 m (Moumoukajaus k.)
- Makaulis (Macauley) – plotas 3,06 km², aukštis 238 m
- Kurtis (Curtis) – plotas 0,59 km², aukštis 137 m
- 'Lesperanso uola – plotas 0,05 km², aukštis 70 m
- Makdonaldo uola (Macdonald Rock)
- Havro uola (Havre Rock)
- Bengalų žvaigždės banka
Yra veikiančių ugnikalnių, terminių ežerų, būna žemės drebėjimų. Salos negyvenamos, išskyrus Raulo salą, kurioje stovi vyriausybinė meteorologinė ir radijo stotis. Kermadeko salų klimatas subtropinis. Vidutinė mėnesio temperatūra apie 22,4 °C. Tik vasarį ir rugpjūtį temperatūra nukrenta iki 16 °C. Per metus prilyja apie 1500 mm. Nuo spalio iki sausio kritulių iškrinta mažiau. Veši subtropiniai miškai. Jūrinių paukščių kolonijos.[1] 1934 m. paskelbtos rezervatu.
Kurtiso ir Makaulio salas 1788 m. atrado britai, kitas salas 1793 m. prancūzai.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 207
- ↑ Aira Dubikaltienė. Kermadeco salos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
