Friulio marka

	it. Marca del Friuli ; Friulio marka
	Šventosios Romos imperijos valstybė
	Vėliava
	Location of Friulio marka
Sostinė	Čividale del Friulis
Kalbos	lotynų
Valdymo forma	monarchija
	markgrafas
846 – 863	Eberhardas Friulietis
863 - 874	Unrochas III
Era	viduramžiai
- pervadinta į Veronos marką	952 m.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Friulio marka (it. Marca del Friuli) – IX-X a. Karolingų pasienio marka, skirta kovai su slavais ir avarais. Suformuota iš lombardų Friulio hercogijos.

Karolis Didysis, 774 m. užkariavęs karaliaus Deziderijaus valdytą Lombardų karalystę, leido lombardų hercogui Hrodgaudui Friuliečiui toliau valdyti Friulį. Pagal „Frankų karalystės analus“ (lot. Annales regni Francorum) Hrodgaudas dvejais metais vėliau sukilo ir pasiskelbė lombardų karaliumi. Tada Karolis Didysis skubiai įsiveržė į Italiją ir sutriuškino hercogo pajėgas, o jį patį nuvertė nuo posto ir nužudė. Autonomiška lombardų hercogija buvo panaikinta ir įjungta į Frankų imperiją, nors Karolio Didžiojo paskirti Hrodgaudo paveldėtojai toliau turėjo Friulio hercogų titulą (lot. dux Foroiuliensis). Prie ankstesnės lombardų hercogijos jis prijungė Panoniją. Naujasis darinys tapo integralia Karolingų imperijos dalimi ir apsauga nuo avarų bei kroatų.

828 m. iš paskutinio Friulio hercogo Baldriko (Baldric) imperatorius Liudvikas I Reichstage Achene atėmė hercogo titulą, nes jis nesugebėjo apginti Panonijos sienos nuo Bulgarijos chano Omurtago kariuomenės. Hercogija buvo padalinta į 4 grafijas, kurios 846 m. buvo suburtos kaip Vidurio Frankų karalystės, kurią valdė Liudviko vyriausias sūnus imperatorius Lotaras I, dalis. Jis suteikė Friulį savo svainiui Eberhardui Friuliečiui iš Unruochingų giminės kartu su hercogo (dux) titulu, nor jo palikuoniai toliau turėjo markgrafo (marchio; margrave) titulą.

Eberhardo sūnus Berengaras, buvęs Friulio markgrafu nuo 874 m., 887 m., po Karolis III Storasis nuvertimo, buvo išrinktas Italijos karaliumi. Po jo išrinkimo prasidėjo ilgametis varžymasis dėl Italijos sosto. Berengaras buvo davęs vasalo priesaiką Rytų Frankijos karaliui Arnulfui Karintiečiui, tačiau 889 m. iš jo karūną perėmė hercogas Gvidas III Spoletietis, kurią atsiimti jam pavyko tik 905 m. Bet ir tada Berengaro atrama liko Friulis. Friulyje Berengaro atstovas buvo jo patarėjas Valfredas (Walfred). 924 m., Berengarui mirus, jo šalininkai karaliumi išrinko Hugą Arlietį.

Karalius Hugas nepaskyrė naujo markgrafo ir markos sostas liko tuščias. Friulio marka liko Italijos frankų karalystės padaliniu iki sostą užėmė Berengaras II, uzurpavęs sostą po Hugo sūnaus karaliaus Lotaro II mirties 950 m. Pakviestas Lotaro našlės Adelaidės Burgundės Vokietijos karalius Otonas Didysis pasinaudojo proga užkariauti Italiją, nuversti Berengarą II ir vesti Adelaidę. Konfliktas buvo užgesintas 952 m. Augsburgo reichstage, kuris leido Berengarui II išlaikyti karaliaus titulą liekant Vokietijos vasalu. Bet už tai jis turėjo perduoti Friulį kaip Veronos marką Otono I broliui Bavarijos hercogui Henrikui I.
962 m. vasario 2 d. Otonas buvo Romoje karūnuotas kaip Šventosios Romos imperijos imperatorius. Karalius Berengaras II buvo nuverstas ir suimtas, o metais vėliau ištremtas. Buvusi jo Italijos karalystė tapo Šventosios Romos imperijos dalimi.

Veronos marką Karintijos hercogai valdė nuo 976 m. iki 1151 m. 1077 m. karalius Henrikas IV Akvilėjos patriarchams padovanojo Friulio teritoriją į rytus nuo Taljamento upės.