Defliacija
Defliacija – bendrojo kainų lygio mažėjimas, arba pinigų vertės didėjimas prekių ir paslaugų atžvilgiu. Defliacija paprastai yra sulėtėjusio ekonomikos augimo arba recesijos, susijusios su mažėjančia prekių ir paslaugų paklausa, blogėjančiais įmonių finansiniais rodikliais, didele perprodukcija, mažėjančiomis žmonių pajamomis, požymis.[1]
Defliacijai priešinga sąvoka yra infliacija. Skirtingai nuo infliacijos, kurios metu nukenčia turintys grynųjų pinigų, defliacijos metu nukenčia turintys įvairų kitokį turtą, nes pinigų vertė padidėja, ir jų savininkai atsiduria palankesnėje padėtyje. Kaip ir infliacija, defliacija ne visada laikoma naudingu ekonomikos reiškiniu. Jeigu infliacija sumažina realiąsias gyventojų pajamas, tai defliacija padidina nedarbą rinkoje. Krentant prekių ir paslaugų kainoms, gyventojai yra linkę atidėti savo poreikių patenkinimą, nes tikisi tolesnio kainų sumažėjimo. Įmonės, bandydamos atgaivinti vartojimą, toliau mažina kainas, o tai skatina vartotojus dar labiau atidėti prekių ir paslaugų pirkimą. Galų gale tai veda prie mažesnio vartojimo, mažėjančių įmonių investicijų ir atitinkamai – mažėjančio darbo vietų poreikio.[2]
2003 m. pirmą kartą Lietuvoje buvo užfiksuota vidutinė metinė defliacija, t. y. buvo neigiamas kainų augimo lygis (-1,1 %).[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Defliacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-12-01.
- ↑ „Ekonomistas apie rekordinę infliaciją: vasarą ji bus dar didesnė, tačiau kitąmet kainos mažės“. lrt.lt. 2022-05-30. Nuoroda tikrinta 2023-01-07.
- ↑ Infliacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-12-01.