Dainava (baltų žemė)

	Dainava (Jotva)
	Location of Baltų gentys VII-VIII a. (violetinė spalva)
Sostinė	Nenurodyta
Valdymo forma	Monarchija
Era	Viduramžiai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kitos reikšmės – Dainava.

Dainava (dar vadinama Jotva, Sūduva, Poleksija) (prūs. ir jotv. Sūdawa, vok. Sudauen, lenk. Jaćwież, bltr. Етвязь, senąja rus. Ятвягия) – Europos istorinis regionas, kuriame iki XIII a.-XIV a. gyveno baltų gentys: jotvingiai, sūduviai, dainuviai ir poleksėnai. Lietuviai šį regioną vadino Dainava, vokiečiai Sudauen (Sūduva), lenkai ir rusėnai Jaćwież, Ятвягия (Jotva). Iki X a.-XIII a. šiaurėje ribojosi su lietuviais, rytuose ribojosi su Nemuno upe, kuri skyrė nuo lietuvių, pietuose ribojosi su Vakarinio Bugo upe, kuri skyrė nuo volynėnų genties, vakaruose ribojosi su mazovų gentimi ir šiaurės vakaruose su nadruvių gentimi. Šios žemės apėmė dabartinės Lietuvos pietvakarines žemes,^[1] visą dabartinės Lenkijos Palenkės vaivadiją ir dalį Baltarusijos vakarinių žemių.^[2] Dabar Dainava dažnai tapatinama su visa etnografine Dzūkija (Dainavos terminas, XX a. I pusėje išpopuliarintas rašytojo Vinco Krėvės kūrinių, daugumai lietuvių ilgainiui virto termino Dzūkija sinonimu).

Istorija

Pasak lietuvių archeologų, jotvingių etnosas susiformavo apie I tūkstm. pr. m. e. vidurį, prieš tai (IX ir VIII a. pr. m. e. sandūroje) Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo pietvakariuose įsikūrus išeiviams iš tuo metu besiformuojančios Milogrado kultūros arealo. III a. jotvingių naujakuriams dar giliau įsiskverbus į Brūkšniuotosios keramikos kultūros arealą, etniniu požiūriu jotvingiška kurį laiką buvo ir didesnė Nemuno bei Neries tarpupio dalis. V a.–VII a. (galutinai – VIII–IX(?) a.) į rytus nuo Nemuno gyvenusius jotvingius asimiliavo lietuviai (rytiniai senlietuviai); daugumą Valkavisko-Slanimo ruožo jotvingių tuo pat metu išstūmė ar asimiliavo IV a.–V a. dab. Vidurio Baltarusijoje susiformavusi slaviška *drėgvų, arba dregovičių gentis.

Rašytiniuose šaltiniuose terminas Jotvingiai (Jatviag) pirmą kartą paminėtas 944 m. sutartyje tarp Kijevo princo ir Bizantijos imperijos, kur vienas iš sutarties pasirašymo liudininkų buvo Jatviag Gunarev. X a. pabaigoje dalį jotvingių vakarinių žemių užgrobė lenkų kunigaikščio Meškos I vadovaujami pulkai. Lenkų užgrobtos žemės buvo prijungtos prie Lenkijos karalystės, kur ilgainiui susiformavo Lomžos žemė ir Viznos žemės. 1009 m. jotvingių kunigaikštis Netimeras priemė krikštą iš Brunono Kverfurtiečio.

Iki XII a.–XIII a. sąvartos jotvingių gyvenamas arealas pietvakariuose siekė Bugo upę šiauriau Bresto, tačiau šią Vyslos-Dniepro prekybos kelio atkarpą visuomet siekė kontroliuoti ir Kijevo Rusia, o nuo XII a. pab. − jos dalies pagrindu susikūrusi Haličo-Volynės kunigaikštystė. 983 m. pietines jotvingių žemes užgrobė Kijevo Rusios kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus vadovaujami pulkai. Užgrobtos žemės buvo prijungtos prie Voluinės kunigaikštystės, kur ilgainiui susiformavo Berestijos kraštas. 1038 m. ir 1040 m. jotvingius puolė Jaroslavo Išmintingojo pulkai, 1112 m. kunigaikščio Jaroslavo kariuomenė, 1196 m. − Haličo-Volynės didžiojo kunigaikščio Romano Mstislavovičiaus vedami pulkai. XII a. dalį rytinių jotvingių žemių užėmė Gardino kunigaikštystė.

Tikėtina, kad XII a. Jotva kaip kelių baltiškų kunigaikštysčių federacijos subjektas ar autonominė kunigaikštystė prisijungė prie LDK (beje, 1243 m. Prūsijos vyskupysčių ribų nustatymo akte pateiktas „lietuvių ribų“ aprašymas leidžia manyti, kad XII–XIII a. Lietuvai kartu su Sūduva priklausė ir Galinda, tuo metu, matyt, jau kolonizuota dėl šios prūsiškos srities su lenkais konkuravusių jotvingių). XII(?)-XIII a. Dainava turėjo dalinės kunigaikštystės statusą ir buvo viena iš 5 ar 6 pagrindinių LDK dalių (greta tikrosios Lietuvos, Žemaičių, Nalšios, (lietuviškosios) Rusios ir tikriausiai Karšuvos); pati Dainava tada skirstyta į keliolika nedidelių žemių, arba valsčių.

Po lenkų ir volynėnų išpuolio, jotvingiai pradėjo rengti atsakomąsias atakas. 1205 m. ir vėliau jau jotvingiai (kartu su lietuviais) siaubė Volynę (manoma, kad XIII a. Jotvoje surenkamoje kariuomenėje galėjo būti iki 6 tūkst. raitelių ir keliskart daugiau pėstininkų). 1219 m. buvo sudaryta LDK ir jotvingių bei lietuvių karinio spaudimo neatlaikiusios Haličo-Volynės valstybės taikos sutartis. Jotvingių ir lietuvių atakos iššaukė tai kad 1226 m. Mazovijos kunigaikštystės kunigaikštis Konradas I Mazovietis į savo kunigaikštystę pasikvietė Kryžiuočių ordiną kuriam perleido Kulmo žemę, iš kur kryžiuočiai turėjo kovoti su pagoniškomis baltų gentimis prūsais ir jotvingiais.

1227 m. (galbūt po hipotetinio LDK kunigaikščio Gimbuto mirties) Haličo-Volynės didžiojo kunigaikščio Danilos Romanovičiaus valdomi volynėnai vėl atnaujino Jotvos puolimą, 1240 m. jie susirėmė su jotvingiais prie Drohičino, 1251 m. − prie Narevo ir Alkapės (Lukos) upių. 1257 m., po kelių bendrų Haličo-Volynės ir Lenkijos 1253–1257 m. surengtų siaubiamųjų žygių, jotvingiai buvo priversti kurį laiką mokėti Danilai juodųjų kiaunių kailių ir sidabro duoklę. 1253 m. liepą Lietuvos karalius Mindaugas kryžiuočiams užrašė, be kitų LDK žemių, ir pusę Dainavos, kuri pirmą kartą kaip terra Deynowe (Dainavos žemė) paminėta šių žemių dovanojimo akte. 1259 m. rugpjūčio 7 d. tas pats valdovas kryžiuočiams atidavė (kartu su visa tuometine Žemaitija ir visa Skalva) jau beveik visą Dainavą (išskyrus keletą laukų, arba valsčiukų).

1264 m. itin stiprų smūgį tuometiniams volynėnų sąjungininkams jotvingiams sudavė Lenkijos didžiojo kunigaikščio Boleslovo Droviojo vadovaujama lenkų kariuomenė. 1264 m. birželio 23 d. abi kariuomenės susitiko prie Bransko gyvenvietės, kur įvyko Bransko mūšis. 1277–1283 m. šiaurvakarinę Dainavos dalį žiauriai nusiaubė kryžiuočiai, keršydami jotvingiams už jų pagalbą prūsams pastarųjų Didžiojo sukilimo metu, tada kryžiuočiai perkėlė apie 1600 jotvingių iš dabartinių Augustavo apylinkų į šiaurės vakarų Sembą, ten atsirado vad. „Sūduvių kampas“ („Sudauischer Winkel“). Ilgiausiai 1277–1283 m. kryžiuočių agresijai spyrėsi jotvingių kunigaikščiai bei vadai Komantas, Gedotė ir Kontgirdas. 1283 m. LDK pavaldus Jotvos kunigaikštis Komantas nutraukė pasipriešinimą ir netgi perėjo į ordino pusę, tačiau daugelis kitų jotvingių vadų juo nepasekė ir pasitraukė į Gardino, Slanimo, Eišiškių ir kt. apylinkes. Manoma, kad dabartinėje pietryčių Lietuvoje ir Šiaurės vakarų Baltarusijoje plačiu ruožu pabirę Dainavos /Dainavėlės vardo kaimai (gudų jie vadinami vietovardžiu Jac’viez' /Jatviez' ) buvo įkurti XIII a.-XIV a. nuo kryžiuočių agresijos pabėgusių jotvingių).

Iki 1282 m. jungtinės lietuvių ir jotvingių karinės pajėgos atsikovojo beveik visas slaviškųjų valstybių XII a.–XIII a. užgrobtas jotvingių ir lietuvių žemes. Dėl XIII a.-XIV a. jotvingių kovų su kryžiuočiais Dainavos šiaurvakarinė dalis virto dykra, į kurią pradėjo kraustytis lenkai ir mazovai, o pietinėje dalyje nors ir priklausiusioje LDK, nedidelė dalis likusių vietinių jotvingių XIII a.–XVII a. lingvistiškai asimiliavosi su rusėnais ir lenkais. Šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyje gyvenę jotvingiai iki XIX a. asimiliavosi su lietuviais.

Po 1422 m. rugsėjo 27 d. pasirašytos Melno taikos, kuri užbaigė Golubo karą šios žemės „visam laikui“ buvo prijungtos prie LDK. 1569 m. vakarinė Jotvos dalis (t. y. Palenkės vaivadija, kurią jau XV a. buvo pradėję kolonizuoti lenkai mazoviečiai) atiteko Lenkijai.

Etimologija

Pagrindinis straipsnis – Jotvingiai#Tautovardis.

Yra paplitę keletas pavadinimų šiam regionui, naudojamų skirtingose tautose. Dainava dar vadinta *Jotva, taip pat Sūduva, taip pat Poleksija. Pvz., Mindaugas savo 1259 m. rugpjūčio 7 d. žemių dovanojimo aktu kryžiuočiams atidavė „visą Dainavą, kuri dar vadinama Jotva“, – lot. „[…] Denowe tota, quam etiam quidam Jetwesen vocant“, o Vytautas 1420 m. kovo 11 d. laiške Vokietijos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui mini „sūduvių, arba jotvingių žemę, kuri yra įsiterpusi tarp Lietuvos ir Prūsijos žemių“, – lot. „[…] terra Sudorum seu Gettarum, que mediat inter terram Lythwaniam et Prussiam“).

Dainavos ar *Dainuvos^[3] vardu jotvingių kraštas vadintas greičiausiai tik lietuvių.

Dainavos pavadinimas Kazimiero Būgos laikytas vandenvardinės kilmės ir sietas su šaknimis *dei- „bėgti, šokuoti“ (kaip latv. diet „šokti“) arba „švytėti“ (kaip prūsų upės pavadinimas Deimena). Simo Karaliūno kildintas iš tautovardžio *deinuviai, kuris – iš *dḗinā, *dḗinē „karvė, kuri veršiuojasi; melžiama karvė“ > *deiniai „karvių augintojai, kerdžiai“.^[4]

Kijevo Rusia 1113-1194 m.
Centrinės Europos gentys VIII-IX a.
Prūsų gentys ir sudūviai XIII a.

Išnašos

↑
↑
↑ Plg. su (senosios) etninės Lietuvos pietryčių dalyje paplitusio vietovardžio Dainavėlė lenkišku atitikmeniu: Dainuvka.
↑ Šarūnas Šimkus. Varėnos krašto vietovardžių etimologinis žodynas. – Vilnius, Liutauras Leščinskas, 2023. // psl. 15.

Taip pat skaitykite

Nuorodos

Dainavos vardo kilmė Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.
Jonas Puzinas. Sūduva naujausių archeologinių tyrinėjimų. Aidai. 1965-04-04
Sūduvos kraštas

[1] ↑

[2] ↑

[3] Plg. su (senosios) etninės Lietuvos pietryčių dalyje paplitusio vietovardžio Dainavėlė lenkišku atitikmeniu: Dainuvka.

[4] Šarūnas Šimkus. Varėnos krašto vietovardžių etimologinis žodynas. – Vilnius, Liutauras Leščinskas, 2023. // psl. 15.

[1]

[2]

[3]

[4]