Džahangyras
Džahangyras | |
---|---|
Didžiųjų Mogolų dinastija | |
Visas vardas | Al-Sultan al-'Azam wal Khaqan al-Mukarram, Khushru-i-Giti Panah, Abu'l-Fath Nur ud-din Muhammad Jahangir Padshah Ghazi |
Gimė | 1569 m. rugpjūčio 31 d. Fatehpur Sikri, Indija |
Mirė | 1627 m. spalio 28 d. (58 metai) Lahoras |
Palaidotas (-a) | Džachangyro mauzoliejus Šandare |
Tėvas | imperatorius Akbaras |
Motina | princesė Hira Kunvari |
Sutuoktinis (-ė) | Manbhavati Bai princesė Manmati Nur Džahan |
Vaikai | Nisar Begum Chosrou Mirza Parvezas Bahar Banu Begum Džahanšachas Šahryaras Džahandaras |
Indijos imperatorius | |
Valdė | 1605-1627 m. |
Pirmtakas | Akbaras |
Įpėdinis | Džahanšachas |
Vikiteka | Džahangyras |
Džahangyras (angl. Nuruddin Salim Jahangir, 1569 m. rugpjūčio 31 d. Fatehpur Sikri, Indija – 1627 m. spalio 28 d., palaidotas Lahore) – 1605-1627 m. Indijos Didžiųjų Mogolų imperijos valdovas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kilęs iš Timūridų Didžiųjų Mogolų dinastijos. Tėvas – imperatorius Akbaras. Sūnus – imperatorius Džahanšachas.
Valdymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Jam valdant sustiprėjo atskirų sričių separatizmas. Džahangyras kariavo su Radžputų kunigaikštėmis ir 1614 m. jas pajungė, rengė karinius žygius į Ahmadnagarą. 1613 m. leido anglų Ost Indijos bendrovei steigti Surate prekybos faktoriją, kuri tapo pradiniu Anglijos, nuo 1707 m. Didžiosios Britanijos skverbimosi į Indiją atramos punktu. Džahangyro valdymui didelę įtaką darė persų kilmės žmona Nur Džahan. Kultūros, meno globėjas. Mirė keliaudamas iš Kašmyro į Lahorą.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Džahangyras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 270 psl.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Mahajan, Vidya Dhar. Jahangir, Universal Rule In India.
- Alvi, Sajida S. Jahangir. Religion and State During The Reign of Mughal Emperor Jahangir: Non-juristical Perspectives. No. 69. [1995]. [www. jstor. org JSTOR Database.]
- Findly, Ellison B. Jahangir. Jahangir’s vow of Non-Violence. No.2. Vol. 107. [1987].