Žemės mokslai
Žemės mokslai, dar vadinami geomokslais[1], – gamtos mokslai, tiriantys Žemės planetą. Ši mokslo šaka nagrinėja keturių Žemės sferų fizines, chemines ir biologines sudėtines struktūras ir sinerginius ryšius. Žemės mokslas gali būti laikomas planetologijos šaka, tačiau jos istorija yra daug senesnė. Žemės mokslas apima keturias pagrindines studijų šakas – biosferą, hidrosferą, atmosferą ir geosferą), kurių kiekviena toliau skirstoma į labiau specializuotas sritis. Egzistuoja redukcionistinis ir holistinis požiūris į Žemės mokslus. Žemės mokslas gali apimti ir artimų Žemei dangaus kūnų tyrimą.
Žemės mokslų pagrindinės sritys – geologija, geofizika, dirvožemio mokslai, hidrologija, glaciologija ir atmosferos mokslai. Glaudžiai siejami ir su kitais mokslais – ekologija, visuomenine geografija, kartografija.[1]
Žemės mokslai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Hidrologija
- Limnologija (mokslas apie gėlavandenius telkinius)
- Okeanografija (mokslas apie jūrus ir vandenynus)
- Chemnė okeanografija
- Fizinė okeanografija
- Biologinė okeanografija
- Geologinė okeanografija
- Geologija
- Geografija
- Geochemija
- Geomorfologija
- Geofizika
- Geochronologija
- Geodinamika (gimininga tektonikai)
- Geomagnetizmas
- Gravimetrija (geodezijos dalis)
- Seismologija
- Glaciologija
- Hidrogeologija
- Mineralogija
- Petrologija
- Speleologija
- Vulkanologija
- Sistemos
- Kita
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Rimkus, Egidijus. Žemės mokslai. VLE Tikrinta 2022-11-14