Baltarusijos Liaudies Respublika

	Белару́ская Наро́дная Рэспу́бліка ; Baltarusijos Liaudies Respublika
	Tremtyje nuo 1919
Vėliava	Herbas
	Himnas; bltr. Vajacki marš
	Location of Baltarusija
Sostinė	Minskas, Gardinas
Sostinė tremtyje	Niujorkas (1983–dabar)
Valdymo forma	Respublika
	Rados pirmininkas
1918–1919	Jan Sierada
1919	Piotra Krečeŭski
	Pirmininkas tremtyje
1919–1928	Piotra Krečeŭski
nuo 1997	Ivonka Survila
Parlamentas	Rada
Era	Pirmas pasaulinis karas
- Nepriklausomybė	1918 m. kovo 25 d.
- Sovietų invazija	1919 m. sausio 5 d.
Valiuta	Rublis

Baltarusijos Liaudies Respublika (bltr. Белару́ская Наро́дная Рэспу́бліка = Bielaruskaja Narodnaja Respublika) buvo 1918–1919 m. labai trumpai egzistavusi nepriklausoma valstybė, pripažinta tik Vokietijos, Austrijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos, Ukrainos, Čekoslovakijos, Armėnijos, Gruzijos ir Turkijos.^[1]

Raida


Baltarusijos istorija
Rusia iki Kijevo Rusios (Rusios kaganatas)
Kijevo Rusia (Riurikaičiai)
Rusios kunigaikštystės:
Polockas, Juodoji Rusia, Smolenskas, Turovas-Pinskas
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė:
Polocko, Minsko, Vitebsko, Naugarduko, Bresto, Smolensko, Mstislavlio vaivadijos
Rusijos imperija (Šiaurės vakarai):
Minsko, Vitebsko, Gardino, Mogiliovo gubernijos
BLR, Litbelas
Lenkija, TSRS (Baltarusijos TSR)
Baltarusija

Iki valstybės sukūrimo Baltarusijos teritorija priklausė Rusijos imperijai. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, o Rusijoje – revoliucijai, susidarė prielaidos atsirasti nepriklausomai baltarusių valstybei. 1918 m. vasario 25 d. į Minską įžengė vokiečių kariuomenė, o 1918 m. kovo 25 d. Visos Baltarusijos kongresas paskelbė nepriklausomą Baltarusijos Liaudies Respubliką.

Kadangi Baltarusijos valstybė iki tol neegzistavo, formuojant jos teritoriją buvo remiamasi baltarusių etninėmis teritorijomis ir iki tol egzistavusių gubernijų ribomis. Jos teritorija turėjo apimti visas baltarusių vyraujamas gubernijas (t. y. Minsko, Vitebsko, Mogiliovo, Gardino), įskaitant ir Smolenską bei didžiąją dalį Vilniaus gubernijos (įskaitant Vilnių, kurį baltarusiai laikė vienu pagrindinių savo kultūros centrų, ir Švenčionis). Savo dalimi Baltarusija laikė ir Palenkės regioną, iki tol priklausiusį Lenkijai.

Baltarusijos Liaudies Respublika egzistavo tik gerą pusmetį iki 1918 m. rudens. Tuo metu į šalį įžengė Raudonoji armija. Rusijos pilietinio karo metu, kuris palietė ir Baltarusiją, šalis pateko į komunistų rankas. Pastarieji turėjo kitą viziją, ir siekė atkurti senąją LDK teritoriją, kur baltarusiai ir lietuviai būtų sudarę vieną valstybę. Taip 1919 m. sausį buvo sudaryta Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Respublika (Litbelas), kuri niekada neįgyvendinta praktikoje, nes Lietuva tapo nepriklausoma.

1919 m. sausio 5 d., šalį okupavus sovietams, dalyje jos teritorijos įkurta Baltarusijos SSR. Nuo to laiko veikia šalies vyriausybė tremtyje, kurios dabartinė lyderė – Ivonka Survila. 2012 m. Baltarusijos Liaudies Respublikos Rada yra seniausia egzistuojanti vyriausybė tremtyje, kuri dirba.

Tapatybė ir simboliai

Nepriklausomos Baltarusijos valstybės sukūrimas paskatino naujų nacionalinių simbolių sukūrimą ir sustiprino baltarusių tapatybės formavimąsi. Kadangi baltarusių istorinė tapatybė didžiaja dalimi buvo susijusi su LDK raida, LDK simboliai (Vytis, baltarusiškai vadinamas Pahonia) buvo pasirinkti kaip Baltarusijos herbas. Manoma, kad vėliavos autorius buvo architektas Klaudijus Dušauskas-Duž, kuris 1917 m. pasiūlė trijų juostų baltą-raudoną-baltą vėliavą, irgi atspindėjusią LDK heraldikos spalvas.

Tuo pačiu metu Bronislavas Taraškevičius sunormino baltarusių kalbą ir jos rašybą, parašė pirmąsias gramatikas ir vadovėlius. Taip susiformavo tradicinė baltarusių rašyba, vadinama taraškevica.