Žemyna

Kitos reikšmės – Žemyna (reikšmės).

Žemyna (Žemė, Žemelė, Žemynėlė, Žemynėlyna) – žemės, duodančios vaisius, ir viso, kas gyva, deivė, suteikianti žemei vaisingumą. Ji senos kilmės lietuvių ir prūsų Žemės deivė, garbinama labiau negu Žemėpatis, yra kilusi iš Dievų Motinos. Žemėpatis ir Žemynėlė drauge globojo laukus, žemės ūkio vaisius, visą augaliją, javus, gyvulius, sodybą, namus, jų gyventojus.

Tačiau tiek lietuvių Žemyna, tiek latvių Žemės motė – buvo ne vien gyvųjų, bet sykiu ir mirusiųjų globėjos. Pastarosios jos pareigos taipogi priskiriamos spėjamai Velionos deivei bei Vėlių motei.

Aisčių Dievų Motina tapatinama su lietuvių ir prūsų deive Seva, latvių – Žemė Motina, slavų – Živa. Žemės deivės, arba Žemės Motinos, buvo žinomos visoms žemdirbių tautoms. Dievų Motina, greičiausiai, buvo jau deformuota Visatos pramotė, deivė Lada. Indoeuropiečių tautos Žemę laikė ne tik motina, bet ir dangaus dievo žmona. Žemės apvaisinimą mūsų protėviai siejo su pirmojo pavasario griaustinio palietu dievo Perkūno vandeniu – lietumi. Tuo metu išmetamas Perkūno kirvukas, kuriam buvo priskiriama ypatinga vaisingumo galia. Ir Žemė tampanti nėščia. Žemės Motinos vaisingumas buvo siejamas su Saule bei Mėnuliu. Žemė gali gimdyti vaisius tik sąveikaudama su dangumi, t. y. šildant saulei, šviečiant mėnuliui, krintant lietui ar rasai.

Ši sąveika itin ryški statomuose stogastulpiuose, kryžiuose, kuriuose gausu saulės, mėnulio, žvaigždžių, žaibų, lietaus motyvų, taip pat Saulės šilumą bei ugnį simbolizuojančių kryžiukų, augalijos, žiedų, vaisių, javų, gyvulių.

Žemyna esanti deivė, kuri tvarkanti javų derlių ir turinti reikalų su žemdirbiais. Nusikalsdavo Žemynai tas žemdirbys, kuris tingėdavo dirbti, gerai žemės neišpurendavo, Deivė tokio nelaimindavo, jį aplenkdavo, javų neaugindavo, ant kiekvieno žingsnio klupdydavo, nelaimę po nelaimės siųsdavo.

Šiuolaikinis Žemynos atvaizdas

Žemę maitintoją ir rengėją iš didelės pagarbos žmonės įvairiais atvejais bučiuodavo. Dažniausiai bučiuodavo eidami gulti, atsikėlę ar pradėdami įvairius darbus. Bučiuodami Žemę, žmonės kalbėdavo maldas: „Iš Žemelės parėjau, į Žemelę nueisiu“.

Žemę žmonės bučiuodavo svarbiais gyvenimo momentais: nuotaka, išvažiuodama iš savo tėvų namų, pabučiuodavo tėvui rankas, paskui atsiklaupus pabučiuodavo pastalėje Žemę ir visus keturis stalo kampus, sakydama: „Sudie, juodoji Žemele, mano nešiotojėle. Bėginėjau maža būdama, bučiavau tave rytas vakarėlis“; išvykstant kam nors iš šeimos į kelionę, visi atsiklaupę melsdavosi, o paskui pabučiuodavo Žemę, tikėdami, kad išvykstantysis sugrįš sveikas ir gyvas į namus.

Senovėje mūsų protėviai Žemei aukodavo aukas. Dažniausiai tai darydavo pradėdami ir baigdami įvairius žemdirbystės darbus, pradėdami ir baigdami statyti namus, kurdami gyvenvietes ir pan. Prieš pirmąjį arimą šventintu kaušeliu Žemei nupildavo apeiginio alaus ir tik paskui gerdavo patys. Toks alaus nuliejimas ant Žemės reiškė auką deivei Žemynai ir dievui Žemininkui, prisimenant paprotį girdyti Žemę. Žemėpačiui arba Žemynėlei aukota aukos gimimo proga, per sutuoktuves ir laidotuves.

Išnašos

Vikižodynas