Katana

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – stilius, gramatinės klaidos, neenciklopediniai išsireiškimai Jei galite, sutvarkykite.

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Katana

Katanų ir vakizašio geležtės

Katana – vienašmenis japoniškas kalavijas. Dažnai Vakaruose šiuo terminu apibendrintai vadina visus japoniškus kalavijus, tačiau japonai pripažįsta tik siaurąją termino reikšmę. Pavyzdžiui katana dažnai painiojama su učigatana – japonišku kalaviju, sukurtu ir paplitusiu Muromači laikotarpiu. Iš esmės šie du kalavijai beveik niekuo nesiskiria ir dažniausiai juos atskirdavo meistro palikta žymė, učigatanos dažniausiai būdavo gaminamos iš prastesnės kokybės metalo.

Katana išsiskiria savo ypatinga išvaizda: lenktas, lieknas, vienašmenis kardas su ilga rankena, kurią galima suimti dviem rankomis bei apskrita arba kvadratinė rankenos garda (cuba). Katana turi lengvą įlinkimą vadinama sori arba zori, kuris suteikdavo kariui galimybę greitu ir vientisu judesiu ištraukti kardą ir pirmiau kirsti priešininkui. Katana yra feodalinės Japonijos samurajų ginklas, puikiai žinomas dėl savo aštrumo ir kirtimo galimybės.

Etimologija

Žodis katana yra kilęs nuo žodžio učigatana. Prieš atsirandant katanoms buvo naudojami jų protėviai kardai, kurie vadinosi učigatana arba učikatana – kardas skirtas kirsti. Po kurio laiko kalboje uči buvo numesta, kad lengviau būtų tarti ir visi kardai tapo vadinami katana arba gatana. Siaurąja prasme, japonų kalboje žodis „katana“ yra skirtas apibūdinti bet kokiam vienašmeniui, nebūtinai japoniškam kardui, turinčiam bet kokią kilmę.

Terminas katana buvo naudojamas apibūdinti vienašmeniui kardui.

Istorija

Katana atsirado Muromači laikotarpiu (1392–1573), besikeičiant mūšio sąlygoms. Mažėjo mūšių su žirgais todėl reikėjo lengvesnio ir trumpesnio kardo, kad būtu patogu nešiotis. Mūšio metu reikėdavo greitos karių reakcijos, todėl katana buvo laikoma makštyse atvirkščiai – ašmenimis į viršų, kad ištraukiant kardą būtų galima iš karto suduoti smūgį. Iki VIII amžiaus kardai makštyse būdavo laikomi ašmenimis į apačią. Nors katanos turėjo pranašumą, samurajai dar plačiai naudojo tači (Jap Tachi), Muromači periodo pabaigoje katanos visiškai pakeitė tači ir tapo pagrindiniu samurajaus ginklu. Ankstyvajame Edo periode Šogunatas uždraudė valstiečiams turėti ar nešioti katanas. Dėl to, kad buvo taikos metas katanų gamyba sumažėjo ir jos dažniausiai buvo gaminamos pasirodymams ar kaip auka šventyklai. Nors ir sumažėjo gamyba, katana ištobulėjo, nes atsirado daugiau resursų ir meistrai galėjo tarpusavyje dalintis žiniomis bei gamybos būdais.

Meidži laikotarpiu katanų gamyba beveik išnyko, nes buvo uždrausta gaminti katanas, o Japonijos armija perėjo prie vakarietiškų kardų tipažo, nes jie buvo gaminami mašina ir kainavo pigiau. Buvo gaminamos tik kelios katanos kaip aukos šventykloms, o esamas katanas smarkiai pirko vakariečiai savo kolekcijoms. Imperatorius Meidži, nors ir uždraudęs jų gamybą, kolekcionavo daug katanų ir stengėsi išsaugoti kuo daugiau žinomų katanos gamybos būdų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui kardų gamyba vėl atgijo dėl didelio poreikio, jie nebebuvo tokios geros kokybės ir retas atitikdavo tikra kataną.

Katana ir vakizašis

1645 metais išėjo įstatymas dėl „Daishō; katanos ir šukuosenos nuostatos“ kuriose apibrėžė, kad katana negali būti ilgesnė nei 84-87 centimetrai.

Katanos geležtės ilgis keitėsi bėgant laikui: XIV–XV amžių sandūroje jis svyravo nuo 70 iki 73 cm ilgio, XVI amžiaus pradžioje geležtės vidutinis ilgis siekė tik 60 cm, bet XVI amžiaus pabaigoje jis vėl siekė apytiksliai 73 cm.

Katana dažnai buvo nešiojama kartu su vakizašiu, labai panašiu, tik trumpesniu kardu. Katana taip pat galėjo būti nešiojama ir su tantu, peilį primenančiu kardu. Katanos ir vakizašio pora vadinama Daishō. Tai simbolizavo samurajaus socialines galias ir asmeninę garbę. Namuose samurajai laikydavo Daishō ant stovo ašmenimis į viršų.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui

Japonijai pralaimėjus Antrąjį pasaulį karą, jie buvo okupuoti JAV ir turėjo atiduoti visus ginklus, net estetinę funkciją atlikusius kardus. Buvo vėl uždrausta kardų gamyba ir apie 400 000 istoriškai svarbių ir meniškų kardų buvo išvežti į Jungtines Amerikos Valstijas, išlydyti ar atiduoti kariams kaip laimėtojams.  Tuo metu dingo ir vienas žymiausių Japonijos kardų Hondžio Masamunė (Jap. Honjo Masamune) šis kardas buvo laikomas Japonijos nacionaline vertybe, bet deja jis buvo prarastas ir nėra rastas iki šiol. Dalis kardų buvo gražinta į Japoniją, tačiau daug jų ir nebesugrįžo.   Okupacijos laikotarpiu buvo pagaminta tik apie 60 kardų, kurie atliko aukojimo funkciją naujoms šventykloms ir svarbiems renginiams. 1953 metais buvo leista vėl gaminti japoniškus kardus, buvo daug likusių dar  gyvų meistrų ir užrašų, kurie padėjo atkurti katanos gaminimo būdą.

Dabar

Katanos Japonijoje yra vis dar gaminamos pagal senovinius papročius. Dabar jos atlieka estetinę funkciją, kalamos ritualams ir šventėms ir taip pat turistų ir kolekcionierių įsigijimui. Katana yra Japonijos kultūros palikimas, todėl savo grožiu ji stebina ir šių dienų žmogų. Kataną gali įsigyti beveik bet kas, nes jos visos yra priregistruojamos policijai ir visos rastos neregistruotos katanos iškart būna tiriamos policijos, kaip galimas nusikaltimo įrankis. Parduotuvėse dažniausiai katanas galima įsigyti tik nuo 18 metų. Taip pat ribojamas kiekis katanų, kurių gali per metus pagaminti meistrai, taip šios katanos išlaiko savo puikumą ir nesuprastėjusią kokybę.

Kovos menai

Dėl dažnų karų atsirado įvairių kovos stilių bei begalė mokyklų, kurių mokiniai atrasdavo kažką naujo ir taip atidarydavo naujas mokyklas. Kendžutsu (Jap. Kenjutsu) – kardo meno mokyklos, kurios mokydavo, kaip kuo tikslingiau ir tobuliau nugalėti priešininką panaudojus kuo mažiau veiksmų. Iš jų išėjo daug kitų menų, kaip Iaido – menas kur siekiama greitai išsitraukti kardą ir taip apsiginti nuo staigaus priešininko puolimo, ši technika naudojama kontratakavimui.

Nitouken (Jap: Nitōken)

Tai kovos būdas, kai naudojami 2 kardai vienu metu. Dešinė ranka laiko ilgesnį kardą, kairė trumpesnį, ilgesnis kardas dažniausiai būdavo katana, o trumpesnis vakizaši. Šitokiu būdu trumpesnis kardas buvo naudojamas atremti priešininko smūgius, o ilgesnis atakuoti priešininką. Šiam kovos menui reikėjo beveik tobulos koordinacijos, tačiau šis būdas leido kariui turėti daugybe būdų, kaip atakuoti ar apsiginti nuo priešininko. Žinomiausia šio kovos būdo mokykla buvo Niten Iči Rių (Jap. Niten Ichi Ryū), kurios įkūrėjas buvo Minamoto Musaši (Jap. Minamoto Musashi).

Gamyba ir konstrukcija

Japoniško kardo gamybos metodai skiriami į keturis laikotarpius :

1)     Koto (senieji kardai) – 987–1596 m.

2)     Šinto (Jap: Shinto) (naujieji kardai) – 1596–1781 m.

3)     Šinšinto (Jap: Shinshinto) (naujesnieji kardai) – 1781–1876 m.

4)     Gendaito (moderniosios eros kardai) – nuo 1876 iki dabar.

Tamahagane gamyba

Tamahagane

Pirmiausia Katanos gaminimas prasideda nuo medžiagų parinkimo.  Tradicinės katanos gaminamos iš specialaus Japoniško plieno vadinamo tamahagane, nors dabartinės katanos dar gaminamos iš 99.99 % tyrumo elektrolitinės geležies (Jap: denkai – tetsu) arba bedeguonės geležies (Jap: kangan – tetsu). Tamahagane išgaunama iš anglies ir  smėlio, kuriame yra geležies. Šis smėlis yra randamos upeliu pakraščiuose vadinamas satecu (Jap: satetsu). Anglis ir satecu yra kaitinami tataroje (Jp: tatara) – tradicinėje Japoniškoje lydykloje. Satecu ir anglis yra kaitinami 1200–1500 laipsnių temperatūroje tris dienas, šitaip iš pagrindinių elementų pašalinamos priemaišos. Gautas tamahagane plienas suskaldomas ir suskirstomas pagal kokybę ir deguonies kiekį. Tamahagane plienas lengvai atskiriamas nuo prastos kokybės metalo savo sidabrine spalva ir struktūra. Geriausias anglies kiekis tamahaganei yra nuo 1,0 iki 1,2 %. Kalvis išsirenka tinkamiausias tamahagane plieno dalis, šis procesas labai sunkus ir daug pagaminto plieno yra netinkamas dėl netinkamo anglies kiekio metale. Jei anglies per daug, kardą labai sunku pagaminti ir naudoti, o jai per mažai jis greit lūžta. Todėl tolesni perdirbimo žingsniai yra reikalingi norint padaryti tinkamą anglies kiekį tamahagane plienui. Kai anglies kiekis yra tinkamas, pradedamas kalimas. Tamahagane iš naujo kaitinamas ir kalamas į mažas plokšteles. Plokštelės yra suskaldomos ir atrenkamos, kurios dalys bus naudojamos kavagane  (Jap: kawagane) – išorinis plienas ir šingane (Jap: shingane) centrinis plienas. Dalys suskirstomos į blokelius, kurie svaria apie 2 kg. Šios dalys buvo dedamos ant ilgo panašios kompozicijos metalo. Blokeliai įvyniojami į ryžiu popierių ir padengiami skystu moliu, kad išlaikytų formą ir yra padedami į krosnį, kurioje kaitinami iki 1300 laipsnių. Kai pasiekiama reikiama temperatūra, blokai išimami ir kaldinami į vientisą bloką. Nuolatinis kalimas ir kaitinimas reikalingas, norint išgauti bloką, du kartus ilgesnį nei prieš tai buvusį blokelių ilgį.

Kavagane gamyba.

Parenkamas reikiamo anglies  proporcingumo turintis metalas ir jis sluoksniuojamas – lankstomas ant savęs ir kalamas. Kiekvienas kardas turi unikalų sluoksnių skaičių. Viskas pradedama įkaitinant metalą iki reikiamos temperatūros  ir kalant per vidurį kol jis beveik suskyla į dvi dalis. Tada viena pusė lenkiama ant kitos ir kalama, kol tampa vientisa. Šitaip kartojama kol pasiekiamas tam tikras sluoksnių skaičius. Kiekvienas kalvis turėdavo savitą sluoksnių skaičių. Kai metalą pasidarydavo sunku kalti, jis būdavo iš naujo kaitinamas. Sluoksniuojant metalą būdavo reikalingi du, trys kaitinimai, kas kelis sluoksnius. Šitoks kaitinimas galėjo panaikinti anglį iš metalo ir paversti jį nebenaudingu, todėl kalvis kartkartėmis ištraukdavo metalą iš krosnies ir pavoliodavo jį ryžiu šiaudų pelenuose ir užpildavo skystu moliu, kad išvengtų anglies praradimo. Deja šitokiu būdu prarandama apie pusė tamahagane plieno. Šis metalas supjaustomas į tris dalis ir dar karta dedamas į krosnį, norint suvienodinti anglies pasiskirstymą. Tada tas metalas vėl sukalamas į vientisą luitą, kaitinamas ir sluoksniuojamas, šis procesas vadinasi dirbinio apdaila (Jap: age-gitae). Metalo kokybė (Jp: jitetsu) ir paviršiaus struktūra (Jap: jihada) yra terminai apibūdinantys sluoksnių išsidėstymą galutiniame variante, priklausomai nuo kalvio kardo gamybos ypatumų, katana gali turėti unikalų raštą.

Šingane gamyba

Katanos viena sudedamųjų dalių yra minkšta, turinti mažai anglies savyje metalinė šerdis – Šingane. Šitoks gaminimo būdas suteikia katanai lankstumo ir tvirtumo. Šingane gamybos būdas panašus į kavagane. Pasirenkamas tamahagane plienas, kuris savyje turi tinkamą anglies kiekį, kaitinamas ir sluoksniuojamas bei kalamas į vientisą bloką.  Pasirenkama apie 1 kg tamahagane, kuris turi 0,5% anglies, tada jis kalamas ir sluoksniuojamas maždaug 10 sluoksnių. Šingane sluoksniavimas yra reikalingas norint iki galo pašalinti priemaišas, kad Šingane ir Kavagane susijungtų į vientisą kardą.

Jungimas.

Kalvis kaitina ir kala apie 1 kg liūtą Kavaganes plieno į apytiksliai 38 cm plokštę. Tada plokštė sulenkiama į U – formą ir kaitintas 0,5 kg šingane luitas yra įdedamas į pagrindą. Šinganes luitas yra trumpesnis už kavagane ir neužima viso jo ilgio, nes gero kardo smaigalys turi būti tik iš sukietėjusio geriausio kavagane. Tada šios dalis įdedamos į krosnį ir kaitinamos ne mažesnėje nei 1300 laipsnių temperatūroje. Kai pasiekiama reikiama temperatūra, dalys išimamos ir kalamos, kad visiškai susijungtų. Šis procesas yra ypač svarbus ir reikalaujantis kruopštumo, norint padaryti geriausia kardą. Jei dalys gerai nesusijungia ar lieką skylių, darbas laikomas beverčiu. Jeųi šingane nėra pilnai apgaubtas kavagane toks kardas turi silpnų vietų ir irgi yra laikomas beverčiu.

Kai kavagane ir šingane yra gerai sujungti prasideda kitas etapas, kurio metu kalvis vėl kaitina metalą ir pradeda formuoti norimą formą. Šis procesas vyksta kaitinant metalą iš naujo ir kalant jį. Šio proceso gale metalas forma primena kataną. Šio proceso metu išgaunamas beveik visas būsimas katanos ilgis ir plotis, nors dar nėra įlenkimo ir ašmenų. Taip pat šio proceso gale kalvis pasižymi kur bus rankena.

Kardo formavimas.

Kardo formavimas prasideda kalviui ploninant kertamąją dalį. Tai daroma kaitinant dalį kardo iki 1100 laipsnių temperatūros, ta vieta kalama kol metalas atšąla ir vėl kaitinamas ir kalamas. Temperatūra yra labai svarbi šiame procese ir dėl darbo sunkumo vienu metu dirbama tik 15 cm kardo. Šingane ir kavagane atsiskirs keliais kalvio smūgiais, jai nebus reikiama temperatūra. Jai temperatūra per maža kardas tiesiog įskiltų.

Kai kardo formavimas baigtas prasideda šlifavimas. Kalvis pasiima peili skirta grandymui vadinama Sen ir nugrando nelygumus. Naudojamas karborundinis akmuo, nušlifuoti visą kardo paviršių. Kai kertamoji kardo dalis nušlifuota kardas jau primena kataną, nors ašmenų dar nėra. Katanos ašmenys yra iš labai kieto metalo, kuris vadinasi martensitas. Martensitas lengvai galandasi, tačiau jis per daug kietas, kad išlaikytų stiprumą ir lankstumą smūgio metu. Per šimtmečius japonų kalviai surado metodą, kuris išlaikytų kardą lankstų, o ašmenis kietus. Tai padaryti įmanoma reguliuojant temperatūrą, kai kaitinimo metu ašmenys iš minkšto perlito pereina į kieta martensitą. Prieš kaitinant, katana būna apdengta molio mišiniu, kurį sudaro: iš upės vagos išgautas molis – izoliacijai; medžio anglis – valdyti karšti; sutrintas smiltainis – išvengti įtikimam ir kitų specifinių elementų, kuriuos naudodavo kiekvienas kalvis kitokius. Tada į mišinį įpilamas vanduo ir šis mišinys užtepamas ant katanos. Šis mišinys neleidžia katanai greitai įkaisti, kaitinimo metu ir taip susiformuoja perlitas ir martensitas. Šio mišinio storiausias sluoksnis užtepamas ant tos vietos kur bus ašmenys, o visur kitur mažiau. Nes toje vietoje kur daugiausiai mišinio, susidaro daugiausiai martensito. Šio proceso metu kalviai stengėsi sukurti unikalų kristalų raštą. Šis raštas yra svarbiausia estetinė kardo dalis ir smarkiai paveikia kiekvieno individualaus kardo vertę.

Kalvio parašas

Kai išteptas molis sukietėja kardas kaitinamas iki raudonumo ir merkiamas į vandenį, šis procesas labai svarbus todėl dažniausiai būdavo atliekamas naktį, kad kalvis gerai matytų kardo raudonumą ir jame esančius komponentus. Pirmiausia įkaitinama krosnis, kad temperatūra tolygiai pasiskirstytų. Kalvis įdeda katanos rankeną į krosnyje esanti metalo bloką su išpjova ir sujungia juos odiniu diržu. Tada kalvis kaitina kataną dar kelis kartus, nukreipęs ašmenis į viršų ir kelis kartus nukreipęs į apačia. Tai daroma, kad sulygintų kardo temperatūrą visose kardo vietose. Kai kardas raudonuoja iš karščio, kalvis jį pamerkia į vandenį. Tada kalvis vėl įdeda kataną į krosnį, kardas kaitinamas iki 160 laipsnių temperatūros ir vėl merkiamas į vandenį. Šiuo procesu panaikinama likusi įtampa karde. Jei kardas tinkamas, kalvis užtepa 2% azoto rūgšties ir etanolio tirpalo, kad metalo paviršius parodytų visą rašto grožį. Beformuojant ašmenis kardas šiek tiek įlinksta. Lėtesnis neaštrios pusės šaldymas padaro kardą įlinkusį ilgai po to, kai susiformuoja ašmenys. Įlinkimas kardo kartais susiformuoja natūraliai, bet įlinkimo laipsnis būna iš pradžių suplanuotas, jei neatitinka norimo, kalvis jį pataiso.

Dailinimas

Baigus formavimo ir šlifavimo procesą, kalvis kataną poliruoja ir padaro griovelius. Tada baigiama daryti kardo rankena ir kalvio parašas išraižomas katanos rankenoje. Katanos rankena turi būti ne mažesnė nei maždaug dvi plaštakos ir plius du pirštai. Tada kardas siunčiamas kitiems amatininkams. Pirmiausia kardas nusiunčiamas poliravimo meistrui, kuris ši kardą pagalanda ir dar labiau poliruoja. Tik po daugelio dienų darbo, poliravimo meistras padaro kataną aštria. Tada katana siunčiama kitam meistrui, kuris uždeda varinę apsaugą tarp rankenos ir ašmenų, kuri apsaugo kardą nuo susibraižymo laikant makštyje. Tada kardas siunčiamas pas medžio darbų meistrus, kur kardui pagaminamą ir išpuošiama makštis.

Kardas baigiamas gaminti ir siunčiamas meistrui paskutiniam patikrinimui, jei viskas meistrui patinka, kardas laikomas geru.