SVA buvo pradėtas projektuoti 1916 m. kaip naikintuvas. Kaip pažymi aviacijos istorikas Gianni Cattaneo, iki 1916 m. Italijos aviacijos įmonės dažniausiai kurdavo orlaivius, nepasižymėjusius nei originaliais sprendimais, nei išsiskiriančiais techniniais parametrais. Viena iš negausių išimčių iš šios taisyklės laikytinas sunkusis bombonešis Caproni Ca.4.[1] Kita išimtimi laikytina SVA orlaivių šeima.
SVA prasidėjo nuo dvejų Italijos Karo aviacijos Technikos direkcijos karininkų Rodolfo Verduzio ir Umberto Savoja, 1916 m. pasiūliusių didelius atstumus galinčio nuskristi greito biplano naikintuvo projektą.[1] Italijos kariuomenė nuo pat pradžių orlaivio kūrimui skyrė didelį dėmesį – rudenį projektą patvirtino pats karo ministras,[2] Karo aviacija Technikos direkcija teikė pagalbą projektavimo metu ir vėliau perėmė jo gamybos kontrolę. Toks įsikišimas buvo naudingas visoms suinteresuotoms pusėms, nes karo aviacijos žinyba užtikrino pakankamą gamybos ir tolimesnio tobulinimo finansavimą ir spartesnį biurokratinių klausimų sprendimą.[1] Orlaivio gamyba buvo pasiūlyta inžinerijos koncernui Gio. Ansaldo & C.,[1] kuris specialiai jo gamybai įsteigė atskirą įmonę „Societa Anonima Aeronautica Ansaldo“.[2] Gamybai vadovauti buvo paskirtas aeronautikos inžinierius Celestino Rosatelli. Galutinis produktas gavo jo autorių ir gamintojo pavardes atspindintį indeksą „SVA“.
Vienas iš SVA kūrėjų – vėliau generolu tapęs Umberto Savoja
Italijos istorikų teigimu, šio orlaivio statyba pirmą kartą Italijos istorijoje rėmėsi ne empiriniais stebėjimais, o techniniais skaičiavimais ir struktūrinio atsparumo bandymais.[1]
SVA gamyba prasidėjo 1916 m. lapkritį, Genujos priemiestyje Borcolyje naujai atidarytoje aviacijos gamykloje, vadintoje Catiere 1. Vėliau gamyba buvo išplėsta ir į kitas įmones.[1] Pirmasis SVA pakilo į orą 1917 m. kovo 3 d. Grosete. Lakūnas-bandytojas seržantas M. Stoppani labai gerai įvertino orlaivį, jo valdymo charakteristikas skrendant dideliu greičiu.[1] Bandymų metu buvo nustatyta, kad SVA greitis bent 50 km/h buvo didesnis nei bet kurio kito tuo metu Italijos fronte naudoto orlaivio.[3] Po karo iki 1928 m. SVA gamintas mažomis serijomis.
Nors SVA šeimą sudarė daugiau nei dešimt modifikacijų, pagrindinis jų skirtumas buvo montuojama įranga. Buvo naudojamas tas pats fiuzeliažas, vienu atveju jame buvo įrengiami papildomi kuro bakai, kitu – paliekama vieta fotokamerai. Pirmąjį serijinį modelį SVA.4, kurtą kaip naikintuvą, dėl prasto manevringumo ir didelio svorio pilotai įvertino neigiamai.[4] Tokie atsiliepimai ir bandymų programos rezultatai paskatino sprendimą pakeisti jo paskirtį iš grynai naikintuvo į žvalgybinio lėktuvo, tolimojo naikintuvo ir tolimojo bombonešio.[5] Cattaneo teigimu, tokį sprendimą galėjo lemti manevringumo trūkumas lyginant su kitais Antantės orlaiviais, tokiais kaip SPAD S.XIII arba Hanriot HD.1 bei tai, kad naikintuvų pilotai ne itin vertino pagrindinius SVA privalumus – skrydžio nuotolį ir greitį.[3]
Ansaldo SVA.5 Nr. 11721. Gerai matomas fiuzeliažo skerspjūvio perėjimas iš keturkampio į trikampį.
Masinė SVA gamyba prasidėjo 1917 m. pabaigoje; pirmąjį užsakymą sudarė iki metų pabaigos pagaminti 65 orlaiviai, gavę indeksą SVA.2.[6] 1918 m. buvo pagaminti dar 1183 vnt., iš jų – 50 vnt. hidropanų I SVA.2[7] Siekiant paspartinti orlaivių gamybą SVA licencijos buvo suteiktos keliems kitiems gamintojams. Pastarieji kiek modifikavo pradinius variantus, dažniausiai sumažindami ar padidindami sparnus.[6] Dėl šių užsakymų SVA tapo antru plačiausiai gamintu itališku Pirmojo pasaulinio karo orlaiviu.
Gamykloje Cantierre 3 buvo eksperimentuojama su įvairiais jėgos agregatų variantais.[6] Geriausius kilimo rezultatus parodė modelis su Isotta-Fraschini V.6 varikliu, su kuriuo lėktuvas į 3000 m. aukštį pakildavo per 7 minutes. Šis rodiklis buvo geresnis nei plačiai naudoto angliško Royal Aircraft Factory S.E.5 ar vokiško Fokker D.VII. Atsižvelgiant į Tailedo vietovėje prie Milano atliktų bandymų rezultatus, 1918 m. vasarą buvo priimtas sprendimas tolimesnėje gamyboje naudoti Isotta variklį.[6]
Atsižvelgiant į pirmųjų eksploatacijos mėnesių patirtį buvo sukurti su dviviečiai modeliai: SPA 6A varikliu varomas SVA.9 buvo daugiau naudojamas mokymo tikslams, Isotta varikliu varomas, piloto ir žvalgo kulkosvaidžiais ginkluotas SVA.10 tapo fronto žvalgybiniu ir lengvuoju bombonešiu.[7]
SVA buvo medinis, tradicinės konstrukcijos biplanas su nevienodo ilgio sparnais, su nesuskleidžiama važiuokle ir galine pačiūža. Piloto ir žvalgo darbo vietos buvo įrengtos atvirose kabinose.
Sparnai buvo sudaryti iš dvejų lonžeronų, jų priekinė briauna buvo aptraukta klijuote, likusi dalis – drobe. Sparnų sujungimas buvo išskirtinis – tam buvo panaudoti „V“ (Warren Truss) tipo spyriai, kas leido išvengti išilginių sparnų tvirtinimo trosų naudojimo.
Fiuzeliažas, išskyrus aliuminio skarda dengtą variklio skyrių, buvo dengtas klijuote, jo skerspjūvis nuo variklio sekcijos iki pilotų kabinos buvo stačiakampis, o link uodegos perėjo į trikampį.[8]
I SVA – (Idroplane – „hidroplanas“) modifikacija su plūdėmis. Italijos laivynui pagaminta 50 vnt.
SVA.3 – įmonėje AER gaminti SVA.4
Ansaldo SVA.3 nosisSVA.3 Ridotto („sumažintas“) – aukštu kilimo greičiu pasižymintis naikintuvas-perėmėjas, skirtas kovai su dirižabliais. Kai kuriuose jų buvo montuojamas papildomas, įstrižai skridimo krypčiai šaudantis kulkosvaidis.
SVA.4 – pirmasis masinis modelis. Siekiant fotokameros įrengimui sutaupyti svorio atsisakyta dešiniojo Vickers kulkosvaidžio.
SVA.5 – serijinis orlaivis
SVA.6 – bombonešio prototipas
SVA.8 – vienintelis neaiškios paskirties prototipas
SVA.9 – dvivietis neginkluotas žvalgybinis orlaivis su didesnio ploto sparnais. Kurtas kaip vedantysis SVA.5 grupių orlaivis ir mokymų lėktuvas
SVA.10 – dvivietis ginkluotas žvalgybinis orlaivis, varomas 250 AG Isotta Fraschini variklio. Ginkluotę sudarė kursinis fiksuotas Vickers kulkosvaidis ir žvalgo kabinoje ant žiedo montuojamas Lewis kulkosvaidis
Muziejuje saugomas SVA.5 su įrašais apie įvykdytas karines operacijas
Nors buvo projektuojamas kaip naikintuvas, orlaivis pasirodė nepakankamas šiam vaidmeniui. Dėl savo greičio, skrydžio nuotolio ir maksimalaus skrydžio aukščio – parametrų, pagal kuriuos jis ženkliai išsiskyrė iš kitų Antantės šalių orlaivių, SVA buvo naudojamas kaip tolimosios žvalgybos orlaivis, o kartais – kaip lengvasis bombonešis.
1918 m. pradžioje pirmieji SVA pasiekė antrosios eilės dalinius, kurių užduotis buvo Šiaurės Italijos miestų apsauga bei žvalgybos misijos Italijos fronte. Žvalgybinėse ir bombardavimo operacijose SVA pradėtas naudoti 1918 m. vasario mėn. Šiuo tikslu SVA orlaiviai buvo sugrupuoti į tiesiogiai Karališkosios Italijos Armijos Generaliniam štabui pavaldžius junginius. Pirmąja bombardavimo misija tapo vasario 29 d. įvykdytas antskrydis prieš Bolzano ir Insbruko geležinkelio stotis.[9]
Tipinės bombardavimo misijos metu orlaiviai atakuodavo 300–500 km atstumu nuo bazės nutolusius, neretai kitoje Alpių pusėje esančius taikinius. Bombarduojama buvo iš maždaug 300 m. aukščio.[9]
Skrydžio vierš Vienos metu pilotas Antonio Locatelli iš SVA.5 barsto propagandinius atsišaukimus, 1918 m.
Žvalgybinio orlaivio vaidmenyje SVA itin pasižymėjo Antrojo Pjavė upės mūšio metu, kuomet jų skrydžiai užtikrino beveik nuolatinį informacijos srautą apie kariaujančių pajėgų pozicijas ir judėjimą. Vieno žvalgybinio skrydžio virš Austrijai priklausiusios Pulos uosto metu pavyko surinkti pakankamai informacijos, leidusios po keleto dienų surengti labai efektyvų 70 bombonešių antskrydį.[7] 1918 m. gegužės 21 d. du vienviečiai SVA, priklausantys 87-ąjai eskadrilei, pakilę iš Ghedi miestelio prie Brešos, atliko keturių valandų trukmės, beveik 700 km ilgio žvalgybinį skrydį priešo teritorijoje, bei parvežė Austrijos miestų Brėgenco, Lindau, taip pat prie Konstanco ežero esančio Vokietijos miesto Frydrichshafeno nuotraukas.[9] Šiuo laikotarpiu pagrindiniai žvalgybinių skrydžių objektai buvo geležinkelio stotys, kurių nuotraukos padėdavo susidaryti vaizdą apie priešininko pajėgumų judėjimą ir apsirūpinimą.[10]
Japonijos kariuomenės aviacijos parke ir muziejuje (Hamamatsu) demonstruojama 1920 m. oro lenktynėse dalyvavusio SVA.9, Nr. 13148, replika
SVA taip pat buvo sėkmingai naudojamas propagandos ir demoralizavimo misijose, kurių metu iš šių orlaivių virš priešo tranšėjų buvo barstomi propagandiniai atsišaukimai.[7] Žymiausiu SVA pasirodymu laikomas propagandinis skrydis virš Vienos, turėjęs pademonstruoti Italijos galią kovoje prieš Austrijos-Vengrijos imperiją bei pastarosios nepajėgumą apsaugoti savo šalies širdį nuo priešo antskrydžių.[11] 1918 m. rugpjūčio 2 d. planuotoje, tačiau dėl oro sąlygų tik rugpjūčio 9 d. įvykdytoje operacijoje dalyvavo San Pelagio mieste dislokuotos 87-osios eskadrilės „La Serenissima“ orlaiviai: bent du dviviečiai SVA.9 arba SVA.10, devyni – vienviečiai SVA.5. Visi orlaiviai sėkmingai nuskrido iki Vienos ir virš jos išbarstė tūkstančius propagandinių skrajučių. Akcijos iniciatorius ir atsišaukimų tekstų autorius – italų poetas ir karys Gabriele D’Annunzio skrido vieno iš operacijoje dalyvavusių SVA.9 žvalgo kabinoje.[12]
SVA dalyvavo dvejuose rekordiniuose skrydžiuose. Pirmasiais metais po karo Peru karo aviaicjos SVA.5 atliko rekordinį skrydį virš Andų. Šio orlaivio kopija demonstruojama Limoje. Orlaiviu SVA.9 (gamyklinis Nr. 13148) daugiau nei 17500 km ilgio 1920 m. vykusių oro lenktynių iš Romos į Tokiją trasą italų aviacijos pionierius Arturo Ferrarin ir karo asas Guido Masiero įveikė per 108 skrydžio valandas. Po lenktynių pilotai savo orlaivį padovanojo Japonijos imperatoriškąjam karo muziejui, kur jis buvo demonstruojamas iki pat sunaikinimo JAV bombardavimo metu 1945 m. Po karo buvo atkurta šio orlaivio kopija, kuri šiuo metu yra demonstruojama Hamamatsu aviacijos bazėje (Šizuokos prefektūra) esančiame Japonijos kariuomenės aviacijos parke ir muziejuje. Su šiuo orlaiviu yra susijusi keista istorija – po karo SVA.9, kurio numeris, kaip teigiama, taip pat buvo 13148, buvo restauruotas JAV ir šiuo metu yra saugomas Italijoje.
SVA buvo greitai įvertintas kaip labai efektyvi žvalgybos platforma. Kaip galintį apsiginti tolimosios žvalgybos lėktuvą labai mėgo ir pilotai.[13]
Teigiama, kad būtent SVA pagalba surinkti žvalgybos duomenys labai padėjo rengiant Italijos puolimą, pasibaigusį pergale Vittorio Veneto mūšyje. Šios operacijos metu SVA vykdė tiek žvalgybines, tiek bombardavimo bei šturmo misijas prieš Austrijos-Vengrijos kariuomenės pėstininkus, ryšių centrus, geležinkelio infrastruktūrą, sandėlius ir aerodromus.[14]
Laikoma, kad būtent ši karinė operacija, pasibaigusi Italijos pergale ir Austrijos-Vengrijos pasitraukimu iš karo, pademonstravo SVA platformos operatyvinę brandą.[15]
Pilotų vertinimai buvo gana prieštaringi: viena vertus, lėktuvas buvo mėgiamas dėl greičio, kitą vertus – naudoti varikliai pasirodė labai nepatikimi, reikalavo daug priežiūros, nuolat prakiurdavo jų aušinimo sistemos, nepatikimos buvo ir uždegio bei matinimo sistemos.[16] Piloto kabina buvo įrengta po sparnu, dėl ko matomumas iš jos buvo labai prastas, o nelaimės atveju, ypač kai buvo naudojamas žvalgo kulkosvaidžio žiedas, iš jos iššokti buvo labai sudėtinga. Manoma, kad būtent dėl šios konstrukcinės ypatybės 1930 m. žuvo Vladas Ačas.[16][17] Pilotai taip pat skundėsi dėl labai jautrių vairų.[17]
1923 m. Lietuvos karo aviacija iš gamintojo už 745 000 lirų (37 000 litų)[18] įsigijo 10 vnt. SVA.10 (gamykliniai Nr. 799–808)[19] (kituose šaltiniuose – 12 vnt.: 7 pagaminti Italijoje ir 5 – Lietuvoje)[18] ir atsarginių dalių jiems. Orlaiviai buvo gaminami pagal Lietuvos Karo aviacijos užsakymą, o jų gamybą prižiūrėjo iš Lietuvos atsiųstas pilotas Jonas Mikėnas. Perdavimo-priėmimo aktą pasirašė iš Kauno atvykęs Antanas Gustaitis.[18]
Lietuvos karo aviacijos 2-osios oro eskadrilės žvalgybiniai lėktuvai „Ansaldo SVA-10“. Kaunas, 1926 m.
Lėktuvai buvo pirkti neginkluoti, tik 1925 m. įrengta po vieną 7,7 mm kalibro „Vickers" piloto ir žvalgo kulkosvaidį bei įstatyta fotoaparatūra.
Lietuvos pilotai labai teigiamai įvertino SVA.10 dėl jo didelio greičio: tuo metu Karo aviacijoje naudoti LVG C.V pasiekdavo 150–160 km/h greitį, o SVA.10 – iki 220 km/h, tačiau buvo sulaukta daug skundų dėl konsturkcinių defektų.
Lietuvos Karo aviacijos SVA buvo gamyklinės tamsiai geltonos spalvos, išskyrus nedažyto aliuminio spalvos viršutinį ir apatinį variklio dangčius bei raudonai dažytą krypties vairą. Ant kai kurių orlaivių pilotai piešdavo savo ženklus (pvz. Vladas Mikėnas – žvaigždę, Simonas Stanaitis – indėno galvą, Vsevolodas Šenbergas – dvi lygiagrečias pasvirusias juostas ir kt.). 1930 m., įvedus vieningą orlaivių kamufliažą, visi lėktuvai buvo perdažyti tamsiai žaliai, asmeninius ženklus uždrausta naudoti.
Po keleto avarijų paskutiniai Lietuvos Karo aviacijos SVA buvo nurašyti 1932 m.,[19][18] juos dar 1931 m. pradėta keisti ANBO-III,[16] vėliau – ANBO-IV.
Vittoriale muziejuje eksponuojamas SVA.10S.V.A.10, Nr. 12736 su kuriuo Gabriele D’Annunzio dalyvavo skrydyje į Vieną, saugomas Italijos pergalių muziejuje (Vittoriale degli italiani).
S.V.A.5, Nr. 11777, dalyvavęs skrydyje į Vieną (pilotas Gino Allegri), saugomas Museo Gianni Caproni, Trento mieste.
S.V.A.5, Nr. 11721, dalyvavęs skrydyje virš Vienos (pilotas majoras Giordano Bruno Granzarolo), saugomas Museo storico dell’Aeronautica Militare, Vigna di Valle mieste.
S.V.A.5, Nr. 24525, saugomas Museo dell’aria e dello spazio, San Pelagio mieste.
S.V.A.9 (gamyklinis Nr. 89), priklausantis koncernui Alenia Aermacchi, tinkamos skrydžiams būklės saugomas Turine.
S.V.A.5 replika su originaliais varikliu ir radiatoriumi, priklausantis Fondazione Ansaldo, demonstruojamas Genujos oro uoste.
S.V.A.5 replika yra demonstruojama Peru aviacijos muziejuje, Limoje.
S.V.A.9 replika su originaliomis dalimis saugoma Japonijos karinių pajėgų muziejuje Hamamatsu mieste. Replika atkurta 50-ųjų skrydžio Roma-Tokijas metinių proga (1970 m.).
(LT) Raubickas, Eugenijus, Karo aviacijos ir Lietuvos aeroklubo lakūnai išsigelbėję parašiutais 1929–1940 metais, Plieno sparnai, https://www.plienosparnai.lt/page.php?699
(FR) Sapienza, Antonio Luis (April 1999). „Le role de aviation lors de la révolution de 1922 au Paraguay“ Avions: Toute l’aéronautique et son histoire (73): 24–26. ISSN 1243-8650.
