Myrius

Myrius bltr. Мiр, rus. Мир

Myriaus pilis

Myrius 53°27′14″š. pl. 26°27′58″r. ilg. / 53.454°š. pl. 26.466°r. ilg. / 53.454; 26.466 (Myrius)

Laiko juosta: (UTC+3)

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Gardino sritis
Rajonas	Kareličų rajonas

Gyventojų (2022)	2 124

Vikiteka	Myrius

Mỹrius ^[1] (arba Myras, bltr. Мiр, rus. Мир) – miesto tipo gyvenvietė vidurio vakarų Baltarusijoje, 20 km į vakarus nuo Stolpcų, prie Mirankos upės (Nemuno baseinas). Per miestą eina plentas Nesvyžius–Naugardukas. Miestelio įžymybė – vėlyvųjų viduramžių Myriaus pilis. Taip pat yra viduramžių bažnyčia ir cerkvė, keramikos dirbinių gamybos centras, spirito gamykla. Svarbus šalies turistinis centras.

Myriaus pilis ХІХ a., Napoleono Ordos paveikslas

Istorija

Rašytiniuose šaltiniuose Myrius minimas nuo 1395 m., jau XV a. jis vadintas miestu. Iš pradžių priklausė didžiajam kunigaikščiui, nuo 1434 m. – Gedgaudams, nuo 1486 m. – Iljiničiams, nuo 1568 m. – Radviloms. XVI a. 3-ajame dešimtmetyje pastatyta Myriaus pilis XVI ir XVII a. sandūroje perstatyta į bastioninę pilį. 1579 m. Myriui suteiktos dalinės Magdeburgo miesto teisės. Nuo 1589 m. – Radvilų Nesvyžiaus ordinacijos grafystės centras. XVII a. tapo svarbiu regioniniu amatų ir prekybos centru. Per 1654–1667 m. ir 1700–1721 m. karus su Rusija bei Švedija buvo ne kartą užimtas ir nuniokotas priešo kariuomenės. XVIII a. I pusėje Radvilų iniciatyva čia įsikūrė drobės ir gelumbės manufaktūros.

1795–1915 m. miestas valdytas Rusijos imperijos; 1828 m. atiteko Vitgenšteinams, 1891 m. – Sviatopolkams-Mirskiams. XIX a. buvo miestelis, Naugarduko apskrities Myriaus valsčiaus centras.^[2] 1915–1918 m. buvo okupuotas Vokietijos kariuomenės, 1919–1939 m. valdytas Lenkijos; 1939 m. rugsėjį užimtas TSRS kariuomenės ir perduotas Baltarusijos TSR, 1941–1944 m. buvo okupuotas Vermachto.

Myriaus gatvė
Vilniaus gatvė Myriuje
Sviatopolkų-Mirskių pilis
Turgaus aikštė
Sinagoga
Mečetė

Gyventojai

1897 m. buvo 5401 gyventojas. Vokiečių okupacijos metais nužudyta 2560 miesto gyventojų, dauguma žydai.

Architektūra

Mūrinė Švč. Trejybės cerkvė statyta 1550 m., perstatyta 1865 m.

Gotikinės gynybinės rezidencinės XVI a. pilies netaisyklingo kvadrato plano kompleksas – nuo 2000 m. Pasaulio paveldo paminklas. Pilies gynybinės sienos – apie 13 m aukščio ir apie 3 m storio, 3 aukštų kampinio plano XVI a. – XVII a. pr. renesansiniai rūmai restauruoti XIX a. antroje pusėje. Yra vidaus kiemas. Rezidenciją saugo išsikišę kampiniai 5 aukštų keturkampiai (viršuje aštuonkampiai) gynybiniai bokštai ir 6 aukštų pagrindinių įvažiavimo vartų bokštas. Pilį supo vandens telkiniai, grioviai. Bokštai dekoruoti baltomis plokščiomis nišomis. XVII a. pilis sustiprinta 4 kampiniais bastionais, bokštai ir rūmai įgijo renesanso bruožų – tinkuoti, kai kur aptaisyti tašytais akmenimis. XIX a. šalia pilies įkurtas itališkasis parkas, iškastas didelis tvenkinys. Parke pastatyta istorizmo stiliaus memorialinė raudonų plytų su akmenimis ir mozaikiniu Kristaus atvaizdu bokštinė koplyčia (1904 m., architektas R, Marfeldas). Myriaus pilies kompleksą pradėjo statyti kunigaikštis Jurgis Iljiničius. Nuo 1568 m. pilį baigė statyti Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Nuo 1969 m. kompleksas restauruojamas.^[3]

Šaltiniai

↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
↑ Mir. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VI (Malczyce — Netreba). Warszawa, 1885, 485 psl. (lenk.)
↑ Jonas Minkevičius. Myrius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 200 psl.

Nuorodos

Myriaus miesto istorija Archyvuota kopija 2020-07-11 iš Wayback Machine projekto. (rusų k.)
Radzima.org

[1] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[2] Mir. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VI (Malczyce — Netreba). Warszawa, 1885, 485 psl. (lenk.)

[3] Jonas Minkevičius. Myrius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 200 psl.

[1]

[2]

[3]