Mátyás Rákosi
| Matjašas Rakošis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1892 m. kovo 14 d. Ada, Austrija-Vengrija |
| Mirė | 1971 m. vasario 5 d. (78 metai) Gorkis, Rusijos TFSR, Tarybų Sąjunga |
| Tautybė | žydas |
| Sutuoktinis (-ė) | Feodora Kornilova |
| Veikla | komunistinio judėjimo veikėjas |
| Organizacijos | buvęs Vengrijos ministras pirmininkas |
Matjašas Rakošis (veng. Rákosi Mátyás, tikroji pavardė – Rosenfeld, 1892 m. kovo 14 d. dab. Serbijoje – 1971 m. vasario 5 d. Gorkyje, SSRS) – komunistinio judėjimo veikėjas, vengrų politikas, VLR Ministrų tarybos pirmininkas (1952–1953 m.).
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmojo pasaulinio karo metais kaip Austrijos-Vengrijos imperijos kareivis trejus metus buvo rusų nelaisvėje, čia vadovavo probolševikiniam judėjimui.
1919 m. buvo Bela Kuno vadovaujamos vyriausybės narys trumpai gyvavusioje Vengrijos Tarybų Respublikoje. 1921–1924 m. gyveno Maskvoje, buvo Kominterno sekretorius. Grįžęs į Vengriją dirbti komunistiniame pogrindyje, buvo suimtas ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. 1940 m. SSRS vyriausybė iškeitė jį į trofėjines 1848 m. revoliucijos vėliavas.
Gyvendamas SSRS iki 1945 m. vadovavo Vengrijos komunistų partijos (VKP) Užsienio biurui, 1945–1948 m. buvo partijos CK Generalinis sekretorius. 1948 m. VKP ir Vengrijos socialdemokratų partijoms susijungus į Vengrijos darbininkų partiją, jai vadovavo iki 1956 m. 1945–1952 m. buvo Vengrijos Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, 1952–1953 m. – Ministras pirmininkas.
Po Stalino mirties Maskva pasmerkė M. Rakošio ekonominę politiką, jis buvo priverstas palikti vyriausybės vadovo pareigas. Destalinizacijos procesų metu 1956 m. liepos mėn. atleistas iš visų partinių pareigų, išvyko į SSRS. Naujoji VLR vadovybė neleido jam ir žmonai grįžti.[1] Faktiškai namų arešto salygomis M.Rakošis gyveno Krasnodare, Kirgizijoje, Arzamase, Gorkyje. 1962 m. rugpjūčio mėn. pašalintas iš Vengrijos socialistinės darbininkų partijos.[2]
Urna su M.Rakošio palaikais palaidota Budapešte.
Veiklos vertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vadovaudamas šaliai SSRS padedamas įvedė asmeninę diktatūrą, sukūrė stalinistinio tipo komunistinį režimą, forsavo industrializaciją, prievartinę kolektyvizaciją, organizavo represijas partijos viduje ir prieš opoziciją visoje šalyje. M. Rakošis, vadindamas save „geriausiu Stalino mokiniu Vengrijoje“, net ir kasdieniniame gyvenime viską darė pagal SSRS pavyzdį (įvesta karinė uniforma kaip Tarybinėje Armijoje, pradėta gaminti juoda ruginė duona, kurios anksčiau Vengrijoje nebuvo).[3]
Net ir pagal stalinistinius standartus M. Rakošio režimas buvo žiaurus: tuo metu 9 mln. gyventojų turinčioje šalyje nuo 1951 m. sausio iki 1953 m. gegužės mėn. policija nubaudė 850 000 piliečių, teista 650 000 žmonių (iš jų 387 000 nuteista). 1952–1955 m. tyrimas pradėtas iš viso prieš 1 mln. 136 tūkst. asmenų, 46 proc. jų nuteisti.[4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Ištvanas Dobis |
Vengrijos Liaudies Respublikos Ministrų tarybos pirmininkas 1952–1953 |
Po to: Imrė Nadis |
| Partijos politinės pareigos | ||
| Prieš tai: Imrė Šalajus |
Vengrijos komunistų partijos CK Generalinis sekretorius 1945–1948 |
Po to: Pats kaip Vengrijos darbininkų partijos generalinis sekretorius
|
| Prieš tai: Pats kaip Vengrijos komunistų partijos generalinis sekretorius |
Vengrijos darbininkų partijos CK Generalinis sekretorius 1948 - 1956 |
Po to: Erne Gere |