Varputė

Varputė (arba klitoris; lot. clitoris) yra moters lytinių organų dalis, priklausanti išoriniams lytiniams organams. Tai yra labai mažas (0,5–1 cm skersmens, labai retai siekia 2 cm ir daugiau), bet svarbus organas, sudarytas iš akytkūnio ir plonu daugiasluoksniu plokščiuoju epiteliu aptrauktos galvutės. Lytinio susijaudinimo metu į varputę priteka daug arterinio kraujo, o veninio kraujo ištekėjimas sulėtėja, todėl varputė ima didėti (erekcija), o didelio susijaudinimo metu klitoris gali net kyšoti iš vulvos. Galvutės gleivinėje yra daug specializuotų nervinių galūnių (visoje varputėje priskaičiuojama net iki 14 000 nervų), todėl ją lengvai spaudžiant ir trinant tiesiais ar sukamaisiais judesiais moteris labai sujaudinama ir gali pasiekti orgazmą. Viršuje apie varputę glaudžiasi mažosios lytinės lūpos, sudarydamos apyvarputę (apyvarpę), o po varpute yra šlaplės anga. Genetiškai ir struktūriškai varputė atitinka vyro varpą, tik yra žymiai mažesnė (pagal tai ir pavadinta).

Varputė yra jautriausia moters erogeninė zona, todėl manoma, kad varputės pagrindinė biologinė funkcija – sukelti lytinį susijaudinimą. Jos dydis visai neturi įtakos jaudrumui. Kadangi varputė ir jos stimuliavimas yra stipriai susiję su moters orgazmu, todėl kai kurios moterys patiria orgazmą tik tam tikromis sąlygomis, kai jaudrinama jų varputė, pvz., stimuliuojant burna ar liežuviu (vadinama kunilingu), pirštais, varpa, trinant gakta sueities metu, taip pat varputė gana stipriai jaudrinama atliekant frikcijas, aistringai stumiant partnerę į priekį ejakuliacijos metu; tam tikros sueities pozos taip pat gali skatinti varputės stimuliaciją.

Kai kurios merginos, dar nepradėjusios lytinio gyvenimo, jau gali būti patyrusios orgazmą masturbuodamos varputę.

Istorija

Pirmosios žinios apie varputę randamos XVI amžiaus medicininėje literatūroje. Tačiau tai yra diskutuotina: Realdas Kolombas (Realdo Colombo, 1516–1559), italų anatomas ir chirurgas, savo knygoje apie anatomiją yra nurodęs „moters malonumo buveinę“, ir pavadino ją Veneros meile arba saldumu. Tačiau R. Kolombo profesoriaus vietą Padujos universitete užėmęs Gabrielis Falopijus (Gabriele Falloppio, 1523–1562), atradęs kiaušintakius, dar vadinamus Falopijaus vamzdžiais, teigė, kad jis pats yra varputės atradėjas, o ne R. Kolombas. XVII amžiuje danų anatomas Kasparas Bartolinas Jaunesnysis (Casparus Bartholinus Junior, 1655–1738), atradęs Bartolino liaukas, paneigė tiek R. Kolombo, tiek ir G. Falopijaus pretenzijas, nurodydamas, kad varputė medicinos mokslui buvo žinoma dar maždaug nuo II mūsų eros amžiaus.