Saulė

Kitos reikšmės – Saulė (reikšmės).

Saulė

Fizinės charakteristikos
Pusiaujo skersmuo	1 392 530 km (109,16 Žemės pusiaujo skersmens)
Ašigalinis skersmuo	1 392 386 km
Matomasis kampinis skersmuo	perigėjuje	0,542
Matomasis kampinis skersmuo	apogėjuje	0,524
Paplokštumas	0,00010
Masė	1,9891·10³⁰ kg (332 959,5 Žemės masės)
Vidutinis tankis	1,41 g/cm³
Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus)	273,98 m/s²
Pabėgimo (II kosminis) greitis	617,7 km/s
Orbitos charakteristikos
Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas	pusiaujyje	25 d.
Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas	ašigalinėse srityse	30 d.
Pusiaujo plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą	7,25°
Paviršiaus efektinė temperatūra	5772 K
Regimasis vizualinis ryškis	-26,7
Absoliutinis vizualinis ryškis	4,79
Šviesis (spinduliavimo galia)	3,828·10²⁶ W
Skriejimo aplink Galaktikos centrą periodas	230 mln. m.
Skriejimo aplink Galaktikos centrą greitis	220 km/s
Nuotolis nuo Žemės	vidutinis	149,6 mln. km
	didžiausias	152,1 mln. km
	mažiausias	147,1 mln. km

Saulė (simbolis: ) – artimiausia Žemei pagrindinės sekos geltonoji nykštukė žvaigždė, ryškiausias mūsų dangaus objektas.^[1] Žemė ir kitos Saulės sistemos planetos, tiek sudarytos iš kietos medžiagos, tiek dujų milžinai skrieja aplink Saulę. Kiti kūnai, skriejantys aplink Saulę dėl jos gravitacinės traukos, yra asteroidai, kometos ir kometoidai, transneptūniniai objektai ir dulkės.

Išskyrus nedideles išimtis (branduolinė energija), Saulė yra vienintelis energijos šaltinis Žemei, ir beveik visos gyvybės rūšys priklauso nuo fotosintezės, kuri galima tik dėl Saulės spinduliuojamos energijos. Saulė kiekvieną sekundę nuolat išspinduliuoja 400 septilijonų džaulių energijos, todėl Žemėje ir yra įmanoma tokia gyvybė, kokią mes pažįstame.^[2] Bet Žemę pasiekia apie 47 % Saulės energijos, kadangi 19 % sulaiko planetos atmosfera, o 34 % grįžta atgal į kosmosą.

**Saulės sandara**: Core (*branduolys*), Radiative zone (*spindulinė zona*), Tachocline (*tachoklinas*), Convective zone (*konvekcinė zona*), Photosphere (*fotosfera*), Sunspot (*Saulės dėmės*), Granule (*granulės*), Penumbra (*spikulės*), Chromosphere (*chromosfera*), Prominence (*Protuberantas*), Flare (*Saulės žybsnis*), Corona (*Saulės vainikas*), Solar wind (*Saulės vėjas*)

Saulės ir Saulės sistemos planetų dydžio palyginimai

Paveiksliuke pavaizduota Saulės dabartinė evoliucijos stadija ir jos palyginimas kaip ji atrodys ateityje po 5 milijardų metų, išsiplėtusi į raudonąją milžinę

Fizinės ir kitos charakteristikos

Saulė yra G2 spektrinės klasės pagrindinės sekos žvaigždė. G2 spektrinė klasė yra geltonųjų nykštukių tipas, o tai reiškia, kad ji yra mažesnė ir už vidutines žvaigždes, ir net šimtus kartų mažesnė už žydrąsias ar raudonąsias milžines. Tokio tipo žvaigždžių gyvavimo ciklas yra apie 10 milijardų metų, o Saulei šiuo metu yra apie 4,57 mlrd.^[3] metų.

Saulė maždaug 220 km/s greičiu skrieja aplink mūsų (Paukščių Tako) galaktikos centrą, nuo kurio nutolusi maždaug 28 000 šm.

Saulė – nevienalytis karštos plazmos rutulys, kurį sudaro šios dalys:

šerdis (seniau vadinta branduoliu) – 0,35 $R_{\odot }$ , kurios tankis yra 1,5 x 10⁵ kg/m³ vyksta protonų ciklo termobranduolinės reakcijos, kurios vandenilį paverčia heliu. 3,8 × 10³⁸ protonų (vandenilio branduolių) arba 600 milijonų tonų vandenilio^[4] yra paverčiami heliu kiekvieną sekundę. Ši reakcija išskiria energiją, kuri Saulės paviršių palieka elektromagnetinio spinduliavimo ir neutrinų forma;
spinduliavimo sluoksnis – 0,5 $R_{\odot }$ , kur energija perduodama spinduliavimo būdu;
išorinis sluoksnis – 0,15 $R_{\odot }$ , kur energija perduodama konvekcijos būdu – dėl to Saulės paviršius atrodo nusėtas įvairaus dydžio granulėmis.

$\odot$ – tai simbolinis Saulės žymėjimas, $R_{\odot }$ reiškia Saulės spindulį.

Viršutinis Saulės atmosferos sluoksnis vadinamas Saulės vainiku, kuriame galima stebėti įdomius reiškinius – Saulės dėmes, chromosferinius žybsnius, protuberantus, Saulės fakelus ir su jais susijusius chromosferos darinius flokulus.

Spinduliavimo metu Saulė netenka ~4,5 mln. tonų per 1 s, maždaug tiek pat prarandama ir dėl Saulės vėjo veiklos (žr. taip pat Saulės spinduliuotė).

Nuo Saulės sklindanti šviesa Žemę pasiekia per 8,3 min.

Temperatūra

Žemiausiame Saulės atmosferos sluoksnyje – chromosferoje temperatūra įkaista iki 20 255,3 kelvinų arba 19 982,2 celsijaus, virš jo esančiame pereinamajame sluoksnyje temperatūra dar labiau pakyla nuo 23 588,7 K arba 23 315,5 °C ir iki 278 033,1 K arba 277 760 °C. Saulės vainikas karščiausia Saulės atmosferos dalis, kurio temperatūra įkaitusi iki 1 111 366,4 K arba 1 111 093,3 °C.

Saulės paviršiaus arba fotosferos temperatūra lyginant su branduoliu ir atmosfera yra žemiausia – 5 810,9 K arba 5 537,7 °C.

Vidutinė Saulės branduolio temperatūra apie 15 000 255,3 K arba 14 999 982,2 °C, o maksimali 16 666 922,0 K arba 16 666 648,8 °C^[5].

Saulės judėjimas žiūrint iš Žemės

Nors Žemė skrieja aplink Saulę, stebėtojas, esantis Žemėje, mato priešingą vaizdą – dangaus skliaute Saulė juda iš vieno žvaigždyno į kitą ir taip per metus apeina 13 žvaigždynų (Žuvys, Avinas, Tauras, Dvyniai, Vėžys, Liūtas, Mergelė, Svarstyklės, Skorpionas, Gyvatnešis, Šaulys, Ožiaragis, Vandenis), iš kurių 12 vadinami Zodiako žvaigždynais (Gyvatnešis – ne Zodiako žvaigždynas). Kadangi Žemės pusiaujas yra pasviręs į orbitos aplink Saulę plokštumą 23° 27′ kampu, šis Saulės kelias dangaus skliautu nesutampa su dangaus pusiauju ir yra pasviręs lygiai tokiu pačiu kampu. Šis Saulės kelias vadinamas ekliptika. Ekliptika kerta dangaus pusiaują dviejuose taškuose: pavasario lygiadienio taške (kovo 21 d.) ir rudens lygiadienio taške (rugsėjo 23 d.) – kai Saulė patenka į tuos taškus, dienos ilgumas yra lygus nakties ilgumui, visur Žemėje.

Dėl Žemės susiplojimo svyruoja jos sukimosi ašis – du jos sankirtos su dangaus sfera taškai (dangaus poliai) keliauja dangaus skliautu, vienas, matomas Šiaurės pusrutulyje – prieš laikrodžio rodyklę, kitas, matomas Pietų pusrutulyje – pagal laikrodžio rodyklę, ir per 26000 metų kiekvienas iš jų nubrėžia 23,5° spindulio apskritimą su centru ekliptikos poliuje, kuris yra Slibino žvaigždyne ir Aukso Žuvies žvaigždyne atitinkamai. Šis svyravimas vadinamas precesija. Dėl šio reiškinio nuolat reikia patikslinti žvaigždžių koordinates, kinta ekliptika.

Kartais, judėdami savomis orbitomis, trys dangaus kūnai – Saulė, Mėnulis ir Žemė, – išsirikiuoja vienoje linijoje. Tuomet stebėtojas iš Žemės mato reiškinį, vadinamą Saulės užtemimu. Mėnulis uždengia Saulės diską, o tuo metu Žemė patenka į Mėnulio šešėlį. Per metus įvairiose Žemės vietose būna 2-5 Saulės užtemimai: daliniai arba visiški.

Saulė kultūros istorijoje

Kadangi nuo Saulės priklauso visa Žemės gyvybė, nuo seno žmonija teikė jai ypatingą reikšmę. Daugelis ankstyvųjų kultūrų Saulę garbino kaip dievybę. Reguliarus kasdienis ir kasmetinis Saulės sugrįžimas buvo laukiamas su baime arba bandomas užsitikrinti įvairiais kultiniais ir maginiais ritualais. Ypatingą baimę keldavo Saulės užtemimai.